Rugpjūčio 6 d. žurnale „Nature Communications“ paskelbtame tyrime teigiama, kad 700 000 metų senumo suakmenėjusios liekanos priklausė Homo floresiensis – išnykusiai itin mažų žmonių rūšiai, kadaise gyvenusiai Floreso saloje, esančioje į pietus nuo žemyninės Indonezijos.
Nauji tyrimai gali padėti išsiaiškinti, kada H. floresiensis pirmą kartą tapo tokio mažo ūgio.
„Įgyti didelį kūną, dideles smegenis ir tapti protingu nebūtinai yra mūsų likimas, – sako pagrindinis tyrimo autorius ir Tokijo universiteto muziejaus profesorius Yosuke Kaifu. – Priklausomai nuo natūralios aplinkos, evoliucijos būdai buvo įvairūs ne tik gyvūnams apskritai, bet ir žmonėms.“
Iki šiol buvo manoma, kad H. floresiensis buvo vidutiniškai metro ūgio. Tačiau šie nauji tyrimai rodo, kad ši rūšis, kuri yra Homo erectus atšaka, buvo vidutiniškai 6 cm žemesnė. H. erectus yra išnykusi žmonių linija, gyvenusi prieš 2 mln. 250 000 metų ir turėjusi panašų kūno sudėjimą kaip šiuolaikiniai žmonės.
Iki šio tyrimo mažiausi žinomi H. floresiensis kaulai buvo rasti Liang Bua – oloje Floreso saloje, esančioje į pietus nuo Manta Mengės, kur ir buvo rasti naujieji palaikai.
Atlikdami analizę, mokslininkai tyrė naujai rastas fosilijas, įskaitant dantis ir dalį rankos kaulo. Jie nustatė, kad žastikaulis gali būti „mažiausias kada nors rastas suaugusio žmogaus kaulas“, teigiama pranešime.
Tyrėjai greitai padarė išvadą, kad kaulai nėra vaiko.
„Suaugusiųjų kaulai palieka daugiau medžiagų apykaitos pėdsakų (mes tai vadiname kaulų pertvarkymu) nei vaikų kaulai, – sako Y. Kaifu. – Mikroskopu stebėdami supjaustytą kaulo mėginį, aptikome stiprų tokių pėdsakų signalą Mata Menge žastikaulyje.“
„Mata Mengės fosilijos, apie kurias čia pranešame, parodė, kad itin mažas Homo floresiensis kūno dydis išsivystė per pirmuosius 300 000 metų jų istorijos saloje, o vėliau mažas kūno dydis išliko daugiau nei 600 000 metų. Kodėl taip atsitiko, yra dar vienas sudėtingas klausimas“, – pasakoja mokslininkas.
Viena vertus, mažesnio kūno dydžio išsivystymas galėjo būti tiesiog salos natūralios atrankos reikalas. Pavyzdžiui, salų drambliai laikui bėgant kartais tapdavo mažesni. Gali būti, kad „salose nereikia būti dideliems, nes ten nėra liūtų ir tigrų“, – teigia Y. Kaifu.
Tuo tarpu buvimas dideliu turi pastebimų trūkumų: reikia daugiau valgyti, ir užaugti trunka ilgiau. Senoviniai žmonės, atsidūrę izoliuotoje saloje, galėjo tapti mažesniais dėl šio spaudimo, sako Y. Kaifu.
„Esame linkę manyti, kad žmonės yra ypatingi tarp gyvūnų, – teigia tyrėjas. – Tačiau Floreso duomenys rodo, kad mes, žmonės, kaip ir kiti gyvūnai, taip pat esame valdomi natūralios atrankos ir galime vystytis netikėtomis kryptimis.“
Parengta pagal „Live Science“.
