Fosilijos aptiktos Baltosios Upės formacijoje 1976 m., o tyrėjai pirmą kartą aprašė gyvačių susitelkimo elgesį 1986 m. atliktame tyrime. Pasak Albertos universiteto pareiškimo, gyvatės galėjo susitelkti, kad žiemą sušiltų ir apsisaugotų – ir tai tapo pirmuoju aiškiu roplių socialinio elgesio įrodymu fosilijose. Fosilijos leidžia manyti, kad šios gyvatės galėjo žiemoti grupėmis, kaip tai daro šiuolaikinės raištinės gyvatės (Thamnophis).
Naujajame tyrime, birželio 19 d. paskelbtame žurnale „Zoological Journal of the Linnean Society“, pasitelkę didelės skiriamosios gebos kompiuterinę tomografiją mokslininkai išsamiau ištyrė fosilijas.
Komanda padarė išvadą, kad šios gyvatės yra giminingos šiuolaikinėms boa ir priklauso naujai aprašytai rūšiai, kurią pavadino Hibernophis breithaupti. Hibernophis yra lotyniško žodžio „hibernare“, reiškiančio „peržiemoti“, ir graikiško žodžio „ophis“, reiškiančio „gyvatė“, junginys. Pavadinimas susijęs su neįprastu socialiniu gyvatės elgesiu.
„Tai tikrai neįprasta ropliams, – teigia tyrimo bendraautorius ir Albertos universiteto (JAV) stuburinių paleontologas ir evoliucijos biologas Michaelas Caldwellas. – Iš beveik 15 000 skirtingų šiandien gyvenančių roplių rūšių nė viena jų neužmiega žiemos miegu taip, kaip tai daro raištinės gyvatės.“
Pasak JAV Nacionalinių parkų tarnybos, visoje Šiaurės Amerikoje paplitusios raištinės gyvatės spalio-balandžio mėnesiais susiburia į bendrus urvus, kartais įveikdamos didelius atstumus, kad pasiektų viena kitą. Žiemodamos būriais, gyvatės išlieka šiltos, kai temperatūra nukrenta.
„Jos negali reguliuoti savo kūno temperatūros, todėl turi rasti būdą, kaip išsaugoti kuo daugiau šilumos žiemos metu, ir tai daro suformuodami dideles mases“, – sako M. Caldwellas.
H. breithaupti galėjo susiburti dėl tos pačios priežasties, o fosilijos užfiksavo tokį socialinį elgesį kaip tik tuo metu, kai gyvūnai nugaišo. Tyrėjai įtaria, kad gyvatės buvo užkluptos nedidelio potvynio, kai buvo savo žiemos guolyje, todėl buvo įkalintos ir greitai apneštos smulkiu smėlio dumblu.
Šis procesas ne tik išlaikė gyvūnus kartu grupėje, bet ir išsaugojo pilnus skeletus. Tai ypač reta gyvačių atveju – nes jas sudaro šimtai slankstelių, kurie lengvai išsibarsto.
„Pasaulio muziejų kolekcijose tikriausiai yra beveik milijonas pavienių gyvačių slankstelių“, – sako M. Caldwellas. – Juos lengva rasti. Bet rasti visą gyvatę? Tai retas atvejis.“
Parengta pagal „Live Science“.
