Manoma, kad žinduolių smegenų centre esanti neapibrėžtoji sritis (zona incerta) dalyvauja integruojant jutiminę informaciją. Tyrimai su pelėmis rodo, kad jaunikliams vystantis jos vaidmuo keičiasi. Mažiems jaunikliams šioje srityje esantys neuronai siunčia informaciją į kitas smegenų sritis – pavyzdžiui, smegenų žievę – kad inicijuotų neuronų augimą kitose srityse.
Kadangi srities vaidmuo, atrodo, keičiasi, Yuexuan Li iš Jeilio medicinos mokyklos ir jos kolegos domėjosi, ar ši smegenų dalis yra susijusi su motinos ir kūdikio santykių užmezgimu.
Norėdami tai ištirti, jie pirmiausia įvertino, kokie neuronai srityje suaktyvėja, kai mažyliai, vis dar priklausomi nuo žindymo, bendrauja su motinomis. Tam į kai kurių jauniklių smegenis chirurginiu būdu buvo implantuotas šviesolaidinis zondas. Naudodami šį zondą tyrėjai galėjo aptikti šviesą, sklindančią, kai neuronai įsijungia.
Jie nustatė, kad įsijungę neuronai išreiškia hormoną somatostatiną, kuris reguliuoja kai kurias organizmo funkcijas, stabdydamas kitų hormonų (pavyzdžiui streso hormono kortikosterono) išsiskyrimą.
Motinų ir jauniklių socialinė sąveika suaktyvino šiuos neuronus, o kontaktas su žaislu – ne.
Tyrėjus taip pat domino, kaip šią smegenų sritį gali paveikti kitos socialinės sąveikos. Jie nustatė, kad kontaktas su žindančia patele, kuri nebuvo jauniklio motina, nežindančia patele, broliais ir seserimis arba nesusijusiu patinu taip pat suaktyvino šiuos neuronus – tačiau mažiau nei su tikrąja motina.
„Mūsų rezultatai rodo, kad socialinė sąveika su motina sukelia didžiausius atsakus, maždaug 1,5 karto skirtumą vidutiniu atsako lygiu, palyginti su kitais tirtais socialiniais dirgikliais“, – sako tyrėjų komandos narys Marcelo de Oliveira Dietrichas, taip pat dirbantis Jeilyje.
Kitoje eksperimento dalyje komanda stebėjo smegenų veiklą, kai jaunikliai buvo socialiai izoliuoti. Per šį laiką, kuris truko nuo 10 minučių iki 12 valandų, neuronai nebuvo suaktyvėję, tačiau tai pasikeitė, kai jie vėl buvo atiduoti motinomis.
Susitikimas taip pat sumažino mažylių reakciją į stresą, matuojamą pagal tai, ar jie skleidė į „verksmą“ panašius garsus ir ar išsiskyrė kortikosteronas.
Galiausiai komanda norėjo išsiaiškinti, ar dirbtinis neuronų aktyvinimas, kai jaunikliai buvo izoliuoti, galėtų sumažinti jų stresą. Naudojant chemines medžiagas neuronams suaktyvinti, buvo slopinamas jų „verksmas“ ir slopinamas kortikosterono išsiskyrimas.
Tyrėjai mano, kad neapibrėžtoji sritis tikriausiai yra susijusi su ankstyvųjų socialinių santykių ir kitų žinduolių smegenų dalių vystymusi. Jie rašo, kad „ryškus jauniklio ir motinos ryšys“ yra „būdingas žinduolių bruožas“. Motinos ir vaiko ryšys gali būti susijęs su smegenų dalių vystymusi, o neapibrėžtoji sritis veikia kaip „jungtis, kurioje susipina žinduolių biologiją apibūdinantys bruožai“.
Robertas Froemke iš Niujorko Niujorko universiteto „Langone Health“ teigia, kad tyrimas rodo, kaip tam tikri neuronai „iš esmės veikia, kad nuramintų kūdikį“. „Tačiau lieka šiek tiek neaišku, kaip tiksliai mažylis jaučia motiną (kokie kvapo, lytėjimo ar galbūt temperatūros aspektai yra svarbūs)“, – sako jis.
„Kitas atviras klausimas – kiek kontakto reikia saugumo signalams – kiek laiko jie trunka? Kas skatina sveiką vystymąsi, o kas reiškia nepriežiūrą?“ Žmonėms „tikėtina, kad vizualiniai ir akustiniai signalai – globėjų vaizdai ir garsai – taip pat būtų svarbūs arba galbūt svarbesni už uoslės signalus“, sako jis.
Tyrimas publikuotas žurnale „Science“. Parengta pagal „New Scientist“.
