Atlikus 108 asmenų, tuo metu gyvenusių Šiaurės Europoje, senovinės DNR sekos nustatymą, paaiškėjo, kad 18 iš jų mirties metu buvo užkrėsti maro bakterija Yersinia pestis.
„Manome, kad juos tikrai pražudė maras“, – sako Kopenhagos universiteto Danijoje atstovas Frederikas Seersholmas.
Maždaug prieš 5400 metų Europos gyventojų skaičius smarkiai sumažėjo – ypač šiauriniuose regionuose. Kodėl taip atsitiko, ilgą laiką buvo paslaptimi.
Pastarąjį dešimtmetį senovės žmonių DNR tyrimai atskleidė, kad vietinės populiacijos iš tiesų ne itin atsigavo po neolito populiacijų nuosmukio. Vietoje to jas iš esmės pakeitė kiti žmonės, atsikėlę iš Eurazijos stepių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje maždaug prieš 4000 metų mažiau nei 10 proc. gyventojų buvo kilę iš žmonių, kurie pastatė Stounhendžą.
Šie senovės žmonių tyrimai taip pat atskleidė kelis atvejus, kuriuose rasta maro bakterijų. Tai leidžia manyti, kad maras galėjo išnaikinti Europos gyventojus – todėl stepių gyventojai galėjo įsikurti be didesnio pasipriešinimo.
Tačiau ne visi sutiko su tokia teorija. Retkarčiais pasitaikantys pavieniai maro atvejai yra tikėtini ir nėra didelės pandemijos įrodymas, 2021 m. teigė Vokietijos Kylio universiteto atstovas Benas Krause-Kyora. Mažai tikėtina, kad šios ankstyvosios Y. pestis formos galėjo sukelti pandemiją – nes jų DNR rodo, kad jos negalėjo išgyventi blusose, rašė jis ir jo kolegos. Infekuotų blusų įkandimai yra pagrindinis būdas, kuriuo žmonės užsikrečia buboniniu maru – ligos forma, nuo kurios žmonės mirė viduramžiais, vadinamosios Juodosios mirties metu.
Taigi, F. Seersholmas ir jo kolegos ėmėsi ieškoti daugiau maro pandemijos įrodymų. 108 asmenys, kurių DNR pavyko nustatyti jo komandai, buvo palaidoti devyniuose kapuose Švedijoje ir Danijoje. Dauguma jų mirė prieš 5200–4900 metų ir atstovauja keturių šeimų kelioms kartoms.
Atrodo, kad per šias kartas įvyko trys atskiri maro protrūkiai. Paskutinį protrūkį sukėlė atmaina su persitvarkiusiais genais, kuri galėjo būti daug pavojingesnė.
„Tai aptikta daugelyje žmonių, – pasakoja mokslininkas. – Ir visuose juose yra tos pačios versijos, o tai yra būtent tai, ko galima tikėtis, jei kažkas plinta labai greitai.“
Daugiausia maro DNR rasta dantyse – o tai rodo, kad bakterija pateko į kraują ir sukėlė sunkią ligą bei tikriausiai buvo mirties priežastimi, sako tyrėjas. Kai kuriais atvejais buvo užsikrėtę artimai susiję asmenys – o tai reiškia, kad liga plito iš žmogaus į žmogų.
Tyrėjų komanda daro prielaidą, kad taip galėjo nutikti dėl Y. pestis infekcijos plaučiuose ir plitimo lašeliniu būdu – ligos, žinomos kaip plaučių maras, forma. Naujausi tyrimai taip pat rodo, kad buboninį marą gali sukelti ne tik blusos, bet ir žmogiškosios utėlės – todėl gali būti, kad maro bakterijos plito šiuo keliu.
„Žinoma, verta paminėti, kad visi šie asmenys buvo tinkamai palaidoti, – atkreipia dėmesį F. Seersholmas, kas sfleruoja, kad benduromeninis gyvenimas tuo metu nebuvo sugriuvęs. – Jei iš tiesų buvo epidemija, mes matome tik pačią jos pradžią“.
Atrodo, kad maždaug prieš 4900 metų megalitinės kapavietės buvo apleistos ilgiems šimtmečiams. Tačiau 10 iš sekos tyrimų metu nustatytų asmenų buvo palaidoti daug vėliau, dauguma – prieš 4100–3000 metų. Šie asmenys buvo stepių kilmės – nesusiję su tais, kurie įkūrė kapavietes.
„Tai 100 proc. pilnas pokytis, – sako F. Seersholmas. – Prieš penkis tūkstančius metų šie neolito žmonės išnyko. O dabar mes įrodome, kad maras buvo plačiai paplitęs lygiai tuo pačiu metu“.
Tyrėjai neteigia, kad jų išvados yra galutinės – ir kad jos sustiprina teiginį, jog maras lėmė neolito populiacijos nuosmukį, sako F. Seersholmas. „Sakyčiau, kad neabejotinai įrodėme, jog jis galėjo plisti žmonių tarpe – ir, pavyzdžiui, išžudyti visą šeimą“, – teigia jis.
B. Krause-Kyora sutinka, kad radiniai rodo, jog maras buvo labai paplitęs šioje konkrečioje vietoje ir šiuo laiku. „Mūsų ankstesnį paaiškinimą reikia šiek tiek peržiūrėti ir negalime kalbėti tik apie pavienius atvejus“, – sako jis.
Tačiau pasak mokslininko, nėra jokių įrodymų, kad kituose regionuose maras buvo labai paplitęs. Ir jis mano, kad įprasti palaidojimai rodo, jog mirtinos epidemijos nebuvo. „Rezultatai netgi gali rodyti, kad Yersinia infekcija buvo labiau lėtinė liga, pasireiškusi per ilgą laiką“.
F. Seersholmas ir jo komanda dabar ieškos daugiau įrodymų kitose Europos šalyse. Tačiau, pasak jo, vienintelis būdas tiksliai sužinoti, kiek mirtinai pavojinga buvo pasikeitusi atmaina, būtų ją „prikelti“ – o tai daryti pernelyg rizikinga.
„Manau, kad šis straipsnis įtikins daugelį kolegų, kurie skeptiškai vertino ankstesnį mūsų darbą“, – sako Nicolásas Rascovanas iš Pastero instituto Paryžiuje, kurio komanda 2018 m. pasiūlė, kad maras buvo atsakingas už neolito populiacijų nuosmukį, aptikusi jį dviejuose to laikotarpio asmenyse.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature“.
Parengta pagal „New Scientist“.
