GunaiKurnai aborigenų protėvių žemės plyti Australijos Alpių papėdėje, pietryčių Australijoje esančioje vietovėje, nusėtoje uolų rieduliais ir kalkakmenio urvais – ir tęsiasi į pietvakarius iki Viktorijos valstijos pakrantės.
GunaiKurnai šiuos urvus naudojo ne kaip pastogę, o kaip nuošalias magijos praktikuotojų, vadinamų mulla-mullung, prieglaudas. Etnografai šią praktiką užfiksavo XIX a., tačiau XX a. septintajame dešimtmetyje urvus tyrinėję archeologai į juos neatkreipė dėmesio – nes magiški ritualai nesutapo su jų daugiausia pasaulietinėmis interpretacijomis apie urvus kaip vietas, kuriose galima gaminti maistą ir miegoti.
Dabar su GunaiKurnai žmonėmis dirbanti archeologų grupė atkasė ir aprašė du miniatiūrinius ugniakurus, apsuptus kalkakmenio uolų žiedais, kurių kiekviename yra po vieną nugenėtą kazuarinos medžio lazdą išteptą taukais.
XIX a. Australijos etnografiniuose pasakojimuose aprašomi ritualai, kuriuos urvuose atlikdavo gerbiamas „gydytojas“, atsiskyręs nuo kitų bendruomenės narių. Kai kuriuose europiečių aprašymuose šis vaidmuo apibūdinamas kaip „užkerėtojo“, minint objektus, paimtus nuo arba paliestus numatomos aukos, kurie buvo tvirtinami prie medžio gabalo ir sudeginami panaudojant žmogaus ar gyvulio riebalus.
Monašo universiteto archeologas Bruno Davidas, GunaiKurnai vyresnysis Russellas Mullettas ir jų kolegos dabar atrado šios praktikos pėdsakų giliai Cloggso oloje.
Manoma, kad oloje esantys ugniakurai buvo greitai užkasti netrukus po to, kai jie buvo panaudoti paskutinį kartą – nuosėdomis, kurių amžius siekia apie 10 000–12 000 metų, kas žymi paskutinio ledynmečio pabaigą ir holoceno (dabartinės geologinės epochos) pradžią. Be to, abu ugniakurai yra beveik identiški – tačiau komandos atliktas datavimas rodo, kad jie buvo sudėti ir naudojami 1000 metų skirtumu.
2020 m. GunaiKurnai aborigenų senoliams leidus ugniakurai bei mediniai įrankiai buvo iškasti – ir jei jie nebūtų tūkstančius metų išbuvę po žemėmis, jie tikrai būtų sunykę.
Dėl to mažai tikėtina, kad apleistas ritualo liekanas galėjo pamatyti ir nukopijuoti šiuolaikiniai urvo lankytojai – o tai patvirtina teiginius, kad GunaiKurnai tautos tradicijos žodžiu perduodamos mažiausiai 10 000 metų.
„Veiksnių, lėmusių abiejų [ugniakurų] ir jų medinių artefaktų išlikimą, visuma suteikia neprilygstamą įžvalgą apie GunaiKurnai pasakojimo tradicijų atsparumą, – moksliniame straipsnyje rašo B. Davidas ir jo kolegos. – Šios išvados susijusios ne su protėvių praktikos atmintimi, o su žinių perdavimu beveik nepakitusiu pavidalu iš kartos į kartą, per maždaug 500 kartų.“
Po šimtmečius trukusio kolonijinio atstūmimo archeologai (ir kiti mokslininkai) pradeda mokytis iš pirmųjų Australijos gyventojų ir pagarbiau su jais dirbti, įtraukdami jų tradicines žinias į mokslines analizes – kad praturtintų ir sustiprintų mokslines išvadas.
Šios analizės – dažnai genetinės istorijos – patvirtina tai, ką vietinės tautos žinojo nuo seno ir toliau tvirtino per žodines tradicijas: jos palaiko glaudžius ryšius su savo protėvių žemėmis.
Australijoje tyrėjai sugretino senovinius pasakojimus apie sukūrimą, kuriuose pasakojama, kad Gunditžmarų tautos protėviai gimė iš ugnikalnių išsiveržimų, su geologiniais tų pačių įvykių įrašais.
Taip pat Tasmanijos Palawa tautos žodinės tradicijos pasakoja apie pakilusias jūras, kurios maždaug prieš 12 000 metų užliejo sausumos tiltą, jungiantį salą su Australijos žemynu – ir apie žvaigždynus, kurie tuo metu nušvietė naktinį dangų.
Šis naujas darbas, susijęs su GunaiKurnai žmonėmis, šiek tiek skiriasi tuo, kad komanda aptiko subtilių ritualinių praktikų liekanų, išlikusių kaip ir pačios žodinės tradicijos.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Human Behaviour“.
Parengta pagal „Sicence Alert“.
