Apie energetikos sistemoje kylančius iššūkius buvo kalbama birželio pradžioje Kaune vykusiame Europos energetikos tyrimų aljanso (European Energy Research Alliance, EERA) surengtame seminare „Energetikos sistemų tvarumas“. Svarbiausias šiuo metu vykstančios energetikos pertvarkos tikslas – ne tik užtikrinti klimato neutralumą, bet ir pasiekti, kad naujoji energetikos sistema būtų tvari.
Balanso tarp ekonominių, technologinių ir socialinių aspektų paieška
EERA aljansui priklausančiame Lietuvos energetikos institute susirinkę specialistai iš visos Europos dalijosi savo patirtimi bei diskutavo, kaip surasti aukso vidurį tarp technologinių, ekonominių ir socialinių pertvarkos aspektų. Šiuo metu, ieškant naujų sprendimų energetikoje, pagrindinis dėmesys paprastai skiriamas techninei ir ekonominei sprendimų pusei, tvarumo aspektą neretai paliekant nuošalyje.
Pasak instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo dr. Vido Lekavičiaus, tai nėra gerai: „Tikrai neužtenka to, kad tapsime „žali“, sumažinsime CO2 emisijas ir aplinkos taršą, bet nuo to kentės visuomenė. Šiame seminare būtent ir bandėme išsiaiškinti, kaip būtų galima energetikos transformacijos, energetikos modeliavimo veiklas susieti su visuomenei aktualiais klausimais“, – pasakojo specialistas.
Daugiau nei 250 narių iš visos Europos vienijančio EERA aljanso seminare Kaune dr. V. Lekavičius su kolegomis pristatė integruotus tyrimus, modeliuojančius energetikos raidos poveikį ekonomikai, BVP, užimtumui ir kitiems ekonominiams rodikliams.
„Taip pat pristatėme institute taikomus daugiakriterius vertinimo metodus, leidžiančius palyginti įvairius scenarijus, – pasakojo V. Lekavičius. – Pavyzdžiui, vienas energetikos raidos scenarijus gali būti naudingesnis ekonomine prasme, bet turėti didesnį neigiamą poveikį aplinkai, kitas – atvirkščiai. Arba gali būti labai naudingas socialine prasme, bet prastas ekologine. Daugiakriteris vertinimas leidžia integruotai palyginti skirtingus scenarijus, o politikos formuotojams – lengviau išsirinkti geriausią variantą.“
Žmogiškasis permainų faktorius
Mokslininkas taip pat pasakojo apie jau išbandytas metodikas, paremtas realiais pavyzdžiais iš gyvenimo. „Darėme tyrimą dėl plastikinių maišelių socialinės ir ekologinės įtakos bei jų alternatyvų. Konkrečiai tyrėme tris scenarijus: plastikinių maišelių pakeitimą popieriniais, maišelių gamybą iš bioplastiko ir bendrą plastikinių maišelių naudojimo mažinimą. Socioekonominių poveikių vertinimas nedviprasmiškai parodė, kad geriausia strategija – vartojimo mažinimas“, – prisimena V. Lekavičius.
Nors sprendimas atrodytų akivaizdus, ši strategija susiduria su savais iššūkiais, kurių pagrindinis – žmogiškųjų įpročių veiksnys. „Teoriškai viskas atrodo labai paprasta: visi bendrai galėtume atsisakyti plastikinių maišelių ar, tarkime, važinėti lėčiau ir taip mažinti CO2 emisijas, bet praktiškai tai padaryti labai sunku, nes atskiram žmogui tai reiškia nusistovėjusių įpročių, viso savo elgesio keitimą, išėjimą iš komforto zonos“, – pabrėžia specialistas.
Tiesa, dėl vis akivaizdesnės klimato kaitos pasaulyje ima keistis ir žmonių požiūris bei įpročiai. Viena iš ganėtinai naujai stebimų tendencijų – vadinamasis „energijos pakankamumas“ (angl. energy sufficiency), kurios esmė – energijos ir kitų išteklių vartoti tik tiek, kad tai nekeltų grėsmės mūsų artimiausiai aplinkai bei visai planetai ir neprisidėtų prie klimato kaitos. V. Lekavičius sveikina tokias tendencijas, primindamas jau seniai specialistų žinomą posakį: „Nesuvartota energija yra pats geriausias energijos išteklius.“
Naujų energijos išteklių paieška
Sparčiai augant pasaulio gyventojų skaičiui, didėja ir energijos poreikis. Mokslininkai visame pasaulyje nuolat ieško naujų energijos išteklių ir jos išgavimo būdų. Perspektyviausias iš jų šiuo metu yra vandenilis – labiausiai Visatoje paplitęs elementas, jau laikomas ateities kuru, bent iš dalies pakeisiančiu benziną ir dyzeliną.
Kol kas didžioji dalis vandenilio pasaulyje gaminama pramoniniu būdu, naudojant gamtines dujas. Kadangi šio proceso metu į aplinką išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios dujos, mokslininkų dėmesys ir pastangos dabar nukreiptos į žaliąjį vandenilį, kurio gamyba visiškai neteršia aplinkos. Jis išgaunamas vandens elektrolizės būdu: naudojant pasitelkus saulę ar vėją pagamintą elektros srovę, vanduo suskaidomas į vandenilį ir deguonį.
Šia kryptimi dirba ir instituto Vandenilio energetikos technologijų centras, kurio vadovas dr. Darius Milčius taip pat skaitė pranešimą ir dalijosi sukaupta patirtimi EERA seminare Kaune. Atkreipęs dėmesį, kad kiekvienai naujai technologijai „prasimušti“ reikia laiko, ekspertas pateikė skalūnų dujų išgavimo pavyzdį: „Šios krypties technologijos JAV laboratorijose buvo pradėtos tyrinėti maždaug 1940-aisiais. Tačiau praktikoje jos imtos plačiau taikyti tik apie 2000-uosius. Kitaip tariant, nuo idėjos iki komercinių produktų prabėgo 60 metų“, – pabrėžė D. Milčius.
Tokios pat – tik kur kas ilgiau trukusios – tendencijos stebimos ir vandenilio pritaikymo procese. „Pats vandenilis buvo atrastas dar 1766 m. Tačiau prireikė net pustrečio šimtmečio, kad maždaug apie 2010-uosius švaraus vandenilio technologijos būtų imtos plačiai taikyti metalurgijoje, amoniako gamyboje, transporte ir energetikoje“, – pasakojo dr. D. Milčius.
Vienu pagrindinių iššūkių, siekiant spartinti žaliojo vandenilio gamybos proveržį, išlieka finansinis aspektas. „Šiuo metu iš gamtinių dujų pagaminto vandenilio kaina yra maždaug pusantro euro už kilogramą. O kilogramas žaliojo vandenilio, priklausomai nuo technologinių sprendimų ir valstybės paramos mechanizmų, kainuoja nuo 6 iki 12 eurų“, – skaičiuoja specialistas, iš karto pridurdamas, kad bet kokios naujos technologijos sėkmė visuomet priklauso ir nuo rinkos paklausos bei vartotojų noro priimti naujoves.
Naujos technologijos neišvengiamai keičia mūsų gyvenimus
Galbūt ne visuomet taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet naujos technologijos skinasi kelią į mūsų kasdienybę. Žaliojo vandenilio gamybos srityje dr. D. Milčius išskiria projektą „BalticSeaH2“, kurio tikslas – Baltijos jūros regione sukurti integruotą vandenilio ekonomiką, siekiant savarankiškai apsirūpinti energija ir sumažinti įvairių pramonės šakų išmetamą CO2 kiekį.
Šiame didžiuliame vandenilio slėnio projekte dalyvauja 40 partnerių iš devynių šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, Danijos, Švedijos ir Norvegijos. Skaičiuojama, kad „BalticSeaH2“ pritrauks daugiau nei 4 milijardus eurų investicijų, o jo gamybos potencialas galėtų siekti maždaug 100 tūkst. tonų vandenilio per metus. Šiuo metu Suomijoje, Harjavaltos mieste, jau baigiama statyti pirmoji 20 MW galios žaliojo vandenilio ir sintetinio metano gamykla, kuri turėtų pradėti veikti jau šių metų spalį.
