Ši teorija yra naujas bandymas paaiškinti į žemes nugrimzdusį maždaug 7,5 m skersmens apskritą monumentą, sudarytą iš 55 ąžuolo kamienų, supančių penkių didesnių ąžuolinių stulpų „pasagą“ aplink didelį apverstą ąžuolinį kelmą, – kuris 1999 m. buvo prieštaringai iškastas ir perkeltas į muziejų.
Kiti tyrinėtojai teigia, kad objektas buvo pastatytas mirusiam svarbiam asmeniui atminti – arba kad tai buvo „dangaus laidojimo“ vieta (kur mirusiųjų kūnus sulesdavo mėsėdžiai paukščiai).
Tačiau mintis, kad Jūrų Stounhendžas ir kitas šalia jo rastas ratas buvo pastatytas siekiant „pratęsti vasarą“, atitinka tai, kas žinoma apie to meto klimatą, sako Jungtinės Karalystės Aberdyno universiteto archeologas ir naujojo tyrimo autorius Davidas Nance'as.
Monumento statybos vyko „ilgalaikiu sumažėjusios atmosferos temperatūros ir atšiaurių žiemų bei vėlyvų pavasarių laikotarpiu, sukėlusiu šioms ankstyvosioms pakrančių visuomenėms stresą, – sakoma mokslininko pareiškime. – Labiausiai tikėtina, kad šie paminklai turėjo bendrą ketinimą nutraukti šią egzistencinę grėsmę“.
D. Nance'as išsamiai aprašė savo dviejų „stounhendžo“ statinių – oficialiai vadinamų Holme I ir Holme II – tyrimą balandžio 2 d. žurnale „GeoJournal“ paskelbtame moksliniame straipsnyje.
Senoviniai rąstai
D. Nance'as teigia, kad datavimas dendrochronologiniu metodu – tai metodas, kuriuo tiriami senoviniuose medžiuose vis dar matomos kasmetinės rievės – parodė, kad abu Jūrų Stounhendžo ratai buvo pastatyti iš medžių, nukirstų 2049 m. pavasarį prieš mūsų erą.
Tyrėjas pažymi, kad penkių didesnių stulpų pasagos formos išdėstymas pagrindinio Jūrų Stounhendžo rato viduje, atrodo, buvo suderintas su saulėlydžiu vasaros saulėgrįžos dieną. Mokslininkas mano, kad tai galėjo simbolizuoti „narvą jaunai gegutei“, skirtą vasarai pratęsti, kad paukštis giedotų toliau – toks tikėjimas minimas senoviniame folklore.
D. Nance'as aiškina, kad senovės britai tikėjo, jog vasaros saulėgrįžos metu gegutė – senovės britams tai buvo vaisingumo simbolis – nustoja giedoti ir grįžta į „kitą pasaulį“, kartu su savimi pasiimdama šiltą vasaros orą.
Tyrėjas iškėlė prielaidą, kad Jūrų Stounhendžas ir šalia jo pastatytas antrasis ratas buvo naudojami skirtingoms apeigoms, bet su ta pačia intencija – „užbaigti labai šaltus orus“.
1998 m. pabaigoje Jūrų Stounhendžas sulaukė nacionalinio dėmesio, kai erozija netoli Holmo Prie Jūros (angl. Holme-next-the-Sea) kaimelio atidengė medžių ratą ir centrinį kelmą. Tačiau vietos gyventojai apie jį žinojo jau daugelį metų.
Statinį dabartiniu vardu pakrikštijo britų žiniasklaida, kuri jį lygino su garsiuoju Stounhendžo paminklu Viltšyre – kuris, kaip dabar mano daugelis archeologų, buvo neolito apeigų centras ir laidojimo vieta.
Prieštaringai vertinami kasinėjimai
XX a. dešimtajame dešimtmetyje Jūrų Stounhedžas buvo netoli paplūdimio esančioje druskingoje pelkėje, kurią nuo jūros saugojo smėlio kopos ir dumblynai. Valdžios institucijos nerimavo, kad tolesnė vietos erozija gali sunaikinti medinį paminklą, todėl 1999 m. jis buvo visiškai atkastas.
Tačiau kasinėjimai buvo įvertinti prieštaringai – nes daugelis žmonių manė, kad paminklas turėjo likti savo vietoje, be to, kilo klausimų dėl televizijos laidos „Laiko komanda“, kurios specialiame epizode buvo rodomi kasinėjimai, vaidmens.
Iš dalies dėl šių ginčų šalia Jūrų Stounhendžo esantis Holme II buvo paliktas netoli paplūdimio ir stebimas, ar jis neeroduoja.
Tyrime nedalyvavęs Kalifornijos universiteto (JAV) profesorius emeritas, archeologas Brianas Faganas sako, kad naujausių tyrimų metu gauti smulkūs klimato duomenys reiškia, jog mokslininkai dabar gali atidžiau nagrinėti archeologinių vietovių ir klimato kaitos sąsajas taip, kaip tai būtų buvę neįsivaizduojama dar prieš kelias kartas.
„Tai išradingas žvilgsnis į sudėtingą problemą, kuriame pateikiamos nematerialios ir klimatologinės interpretacijos, – teigia jis. – Tai originalus požiūris, tačiau jis tikrai bus kontroversiškas.“
O tyrime taip pat nedalyvavęs Golvėjaus universiteto Airijoje archeologas Stefanas Berghas mano, kad šis mokslinis darbas sukūrė „labai naudingą sistemą“, leidžiančią įžvelgti bronzos amžiaus tautų tikėjimus ir religijas.
„Mes, archeologai, pernelyg dažnai vengiame peržengti savo komforto zoną, kurioje yra tik kieti materialūs įrodymai, – sako jis. – Tačiau dažnai archeologija iš tiesų atgyja būtent tada, kai išeinama už komforto zonos ribų, o D. Nance'o straipsnis yra puikus to pavyzdys.“
Parengta pagal „Live Science“.
