Tyrimas atliktas Meksikos Jukatano pusiasalyje, kuriame buvo senovinis Čičen Icos miestas. Šis miestas bene labiausiai žinomas dėl pėdsakų, rodančių ritualines žmogžudystes, vykusias 800–1000 m. Tačiau ši praktika visada buvo menkai suprantama.
Majų civilizacija apytiksliai nuo 2000 m. pr. m. e. iki 1500 m. apėmė visą dabartinę Meksiką, Gvatemalą, Belizą, Hondūrą ir Salvadorą. Jie garsėjo sudėtingomis astronomijos, matematikos ir kalendoriaus sistemų žiniomis, o taip pat sudėtingomis architektūrinėmis konstrukcijomis.
Ritualinės žmogžudystės buvo svarbus majų civilizacijos aspektas, persipynęs su religiniais ir kosmologiniais tikėjimais. Šios praktikos buvo atliekamos siekiant nuraminti dievus, užtikrinti žemės ūkio derlingumą ir palaikyti kosminę tvarką. Tyrinėtojai manė, kad dažnai paaukoti žmonės būdavo belaisviai arba savanoriai, o aukojimai vykdavo per svarbias ceremonijas.
Tačiau tarptautinė tyrėjų grupė, kurią sudarė ekspertai iš Maxo Plancko evoliucinės antropologijos ir geoantropologijos institutų, Harvardo universiteto ir Meksikos institucijų, dabar atskleidė daugiau faktų.
Jie atliko 64 vaikų palaikų, rastų požeminėje kameroje, genetinę analizę. Ši kamera, iš pradžių buvusi vandens cisterna – arba chultún – daugiau kaip 500 metų buvo naudojama ritualinėms reikmėms, o palaikai joje datuojami 800–1500 m.
Tyrėjai nustatė, kad visi vaikai buvo vyriškos lyties – tai prieštarauja ankstesnėms mokslininkų prielaidoms, kad ritualiniame aukojime pirmenybė buvo teikiama moterims.
Mokslininkai taip pat nustatė, kad daugelis vaikų buvo glaudžiai susiję, o kai kurie iš jų – identiški dvyniai. Šios išvados leidžia manyti, kad giminystės ryšiais susiję vyriškos lyties vaikai buvo specialiai atrenkami ritualinėms aukoms.
„Panašus vyriškos lyties vaikų amžius ir mityba, jų artimas genetinis giminingumas ir tai, kad jie buvo laidojami toje pačioje vietoje daugiau nei 200 metų, rodo, kad chultunas yra jų laidojimo vieta po aukojimo“, – pranešime teigia Jukatano INAH centro tyrėja Oana Del Castillo-Chávez.
Tyrime pateikiamos sąsajos su majų dvasiniu tekstu „Popol Vuh“, kuriame pasakojama apie didvyrius dvynius, išgyvenančius aukojimo ir prisikėlimo ciklus. Šie pasakojimai buvo giliai įsišakniję majų kultūroje ir mene, todėl galima daryti prielaidą, kad Čičen Icos aukos galėjo atspindėti šias senovines istorijas.
„XX a. pradžios pasakojimai klaidingai išpopuliarino šiurpius pasakojimus apie šioje vietoje aukojamas jaunas moteris ir mergaites“, – sako Christina Warinner iš Harvardo universiteto. – Šis tyrimas apverčia šią istoriją aukštyn kojomis ir atskleidžia gilias sąsajas tarp ritualinio aukojimo ir žmogaus mirties bei atgimimo ciklų, aprašytų šventuose majų tekstuose.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature“.
