Kalbėjimas reiškia gebėjimą tarti garsus ir žodžius. Kalba yra kur kas sudėtingesnis dalykas – tai reiškia, kad tie garsai naudojami idėjoms perduoti.
Kai kurie tyrimai rodo, kad kalbėjimas atsirado gerokai anksčiau, nei Homo sapiens ir neandertaliečiai išsiskyrė evoliucijos medyje – maždaug prieš 400 000–800 000 metų.
„Prieš šiuolaikiniams žmonėms atsiskiriant nuo neandertaliečių, paskutinis bendras protėvis jau turėjo artikuliuotą kalbėjimą“, – teigia Bostono universiteto neurologas Andrejus Vyšedskis.
Vienas įtikinamiausių įrodymų, pagrindžiančių šią teoriją, yra tai, kad H. sapiens ir neandertaliečiai gene FOXP2 turi dvi bendras evoliucines mutacijas. Šis genas susijęs su burnos ir veido raumenų, padedančių kalbėti, kontrole. FOXP2 mutacijos gali sukelti žmonių kalbos sutrikimus.
Tai leidžia manyti, kad neandertaliečiai galėjo atlikti judesius, susijusius su kalbėjimu, sako A. Vyšedskis. Tačiau kaip su kalba?
Tyrinėdami šiuolaikinius žmones, turinčius kalbos sutrikimų, A. Vyšedskis su kolegomis pasiūlė teoriją, kad žmonės evoliucionavo per tris skirtingus kalbos supratimo fenotipus. Labiausiai pažengęs fenotipas, kurį turi dauguma žmonių, yra sintaksinė kalba. Sintaksinėje kalboje perteikiami sudėtingi pasakojimai, vartojami savybiniai įvardžiai, veiksmažodžių laikai ir erdviniai prieveiksmiai.
Mažiau sudėtingas kalbos supratimo fenotipas, vadinamas modifikacine kalba, apima spalvų, dydžių ir skaičių supratimą. Mažiausiai sudėtingos kalbos supratimo fenotipas apima tik komandų supratimą.
Komandų kalbos supratimo fenotipas greičiausiai išsivystė anksčiausiai mūsų evoliucijos istorijoje – netrukus po to, kai prieš šešis milijonus metų žmonių linija atsiskyrė nuo šimpanzių linijos. Po 3 mln. metų, kai žmonės pradėjo gaminti akmeninius įrankius, palaipsniui išsivystė modifikacinė kalba, o vos prieš 70 000 metų – sintaksinė kalba, sako mokslininkas.
„Taigi, neandertaliečiai greičiausiai kalbėjo kaip ir mes, tačiau jie naudojo modifikacinės kalbos fenotipą, – teigia A. Vyšedskis. – Iš tikrųjų neandertaliečiai galėjo kalbėti kaip trejų metų vaikas – gerai artikuliuota kalba, bet be sintaksinės kalbos supratimo“.
Kai kurie fosilijų tyrimai taip pat patvirtina mintį, kad neandertaliečiai turėjo kalbą. Pavyzdžiui, 2021 m. žurnale „Nature Ecology & Evolution“ paskelbtame tyrime mokslininkai atliko didelės raiškos kaulų, susijusių su klausos gebėjimais, kompiuterinės tomografijos nuotraukas. Jie nustatė, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės pasižymi didesniu jautrumu kai kuriems garsams šnekamosios kalbos dažnių diapazone, nei kiti primatai.
„Atrodo, kad neandertaliečių ir Homo sapiens klausos gebėjimai sutampa, o taip pat, tikėtina, ir kalbos gebėjimai“, – teigia vienas iš tyrimo autorių ir Niujorko Binghamtono universiteto paleoantropologas Rolfas Quamas. Kadangi sensorinių organų išlaikymas yra energetiškai brangus, dauguma būtybių neišvysto sensorinių gebėjimų, kurių nenaudoja. Taigi, jei neandertaliečiai turėjo šiuolaikinio žmogaus klausą, pagal šią teoriją jie greičiausiai galėjo suvokti šiuolaikinio žmogaus kalbą ir todėl turėjo tam tikrą kalbos formą, sako mokslininkas.
Tačiau R. Quamas pripažįsta, kad dėl neandertaliečių kalbinių gebėjimų esama tam tikrų neaiškumų. „Neandertaliečių kalba yra vienas seniausių klausimų žmogaus evoliucijos tyrimuose“, – sako jis.
Pavyzdžiui, kai kurie fosilijų tyrimai – pavyzdžiui, tiriant kaklo hioidinį kaulą, kuris dalyvauja kalbant – buvo neįtikinami, pastebi mokslininkas. Vis dėlto dauguma ekspertų tikriausiai teigtų, kad neandertaliečiai turėjo tam tikrų kalbinių gebėjimų, apibendrina R. Quamas.
„Bent jau jie [neandertaliečiai] turėjo bendravimo sistemą, kuri buvo daug sudėtingesnė nei bet kurios gyvos beždžionių ar primatų rūšies“, – sako jis.
Parengta pagal „Live Science“.
