Naujosios Meksikos universitete atlikto tyrimo metu buvo tiriamas šunų bei žmonių paimti sėklidžių audiniai – ir kiekviename mėginyje buvo rasta mikroplastiko, o žmonių sėklidėse jo buvo beveik tris kartus daugiau nei šunų.
Komanda nustatė, kad viename grame šunų audinio vidutiniškai buvo 122,63 mikrogramo mikroplastiko, o žmonių – 329,44 mikrogramo.
Tyrimas ne tik dar kartą priminė, kad plastiko tarša skverbiasi į kiekvieną mūsų kūno dalį, bet ir iškėlė keletą nerimą keliančių klausimų, kaip šie mikroskopiniai fragmentai gali paveikti vyrų vaisingumą.
„Iš pradžių abejojau, ar mikroplastikas gali prasiskverbti į reprodukcinę sistemą, – sako Naujosios Meksikos universiteto aplinkos sveikatos mokslininkas Xiaozhong Yu. – Kai pirmą kartą gavau šunų tyrimo rezultatus, buvau nustebęs. Dar labiau nustebau, kai gavau žmonių rezultatus.“
Iš 12 skirtingų nustatytų mikroplastiko rūšių, plastiko polimeras, kurio mokslininkai tiek šunyse, tiek žmonėse rado daugiausiai, buvo polietilenas (PE) – naudojamas plastikinių maišelių ir plastikinių butelių gamyboje, ir kuris yra pagrindinis mūsų taršos plastiku problemos sukėlėjas.
Nors žmogaus audiniuose nebuvo galima ištirti spermatozoidų skaičiaus, mokslininkai tai padarė su šunų mėginiais. Jie nustatė, kad didesnis polivinilchlorido (PVC) plastiko kiekis susijęs su mažesniu gyvūnų spermatozoidų skaičiumi.
Kadangi PVC plačiai naudojamas daugelyje pramonės ir buities produktų, nerimaujama, kad plastikas gali turėti įtakos mažėjančiam spermatozoidų skaičiui visame pasaulyje, kas jau buvo siejama su sunkiaisiais metalais, pesticidais ir įvairiomis cheminėmis medžiagomis.
„Plastikas turi įtakos – tai, kokio tipo plastikas yra, gali būti susiję su galimu veikimu, – sako X. Yu. – Iš PVC gali išsiskirti daug cheminių medžiagų, kurios trikdo spermatogenezę, be to, jame yra cheminių medžiagų, kurios sukelia endokrininės sistemos sutrikimus.“
Tyrėjų komanda lygino šunų ir žmonių sėklides, nes mūsų rūšys turi nemažai biologinių panašumų – be to, mūsų šunų bičiuliai gyvena kartu su mumis ir tokioje pačioje aplinkoje.
Vis dar tiksliai nežinome, kaip mikroplastikas gali paveikti žmogaus organizmą ilguoju laikotarpiu – nors ankstesniais tyrimais nustatyta sąsajų su stipriomis uždegiminėmis reakcijomis ir virškinimo sistemos problemomis.
Nesvarbu, ar tai būtų žmogaus kūnas, ar gamtos pasaulis, visos šios sintetinės, biologiškai nesuyrančios medžiagos negali būti naudingos. Kyla klausimas, ar jau ne per vėlu ką nors daryti, kad ją pašalintume, rašo „Science Alert“.
„Nenorime gąsdinti žmonių, – sako X. Yu. – Norime moksliškai pateikti duomenis ir supažindinti žmones, kad mikroplastiko yra daug. Galime patys pasirinkti, kaip geriau išvengti poveikio, pakeisti savo gyvenimo būdą ir elgseną.“
