Radiniai rodo, kad I-XIII a. žirgai buvo svarbi baltų kultūros dalis. Rasta daug senovinių artefaktų, susijusių su žirgais, o andainyščiai keliautojai pasakodavo, kad baltų elitas gerdavo fermentuotą kumelių pieną. Tačiau kadangi baltai iki atsivertimo į krikščionybę nenaudojo rašto, daugiausia informacijos apie jų gyvenimą, įskaitant pagoniškąją religiją, gaunama iš archeologinių tyrimų, rašo „Live Science“.
Gegužės 17 d. žurnale „Science Advances“ paskelbtame naujame tyrime mokslininkai išsamiai aprašė 80-ies paaukotų žirgų iš devynių archeologinių vietovių rytiniame Baltijos regione – dabartinėje Lenkijoje, Lietuvoje ir tarp jų įsiterpusioje Rusijai priklausančioje Kaliningrado srityje – biomolekulinę analizę ir nustatė, kad aukojimui buvo pasirenkami ir vyriškos, ir moteriškos lyties žirgai – ir kai kurie žirgai buvo atvežti iš gana toli.
Anot tyrimo autorių, anksčiau baltų archeologijoje vyravo prielaida, kad eržilai buvo specialiai atrenkami viešam aukojimui ir kad šis ritualas, kurio metu žirgams dažnai būdavo nukertamos galvos, jie būdavo papjaunami, ketvirčiuojami arba užkasami gyvi, būdavo atliekamas baltų kultūros elitinių vyrų karių laidotuvių metu. Norėdama tai patikrinti, komanda ištyrė žirgų DNR – ir nustatė, kad maždaug 66 proc. tokių žirgų buvo eržilai, o 34 proc. – kumelės.
„Mūsų rezultatai rodo, kad baltai šiam ritualui rinkdavosi ne tik vyriškos lyties žirgus, kaip manyta anksčiau“, – teigia pagrindinė autorė zooarcheologė, anksčiau dirbusi Kardifo universitete Jungtinėje Karalystėje, o dabar dirbanti Vašingtono valstybiniame universitete, Katherine French.
Kadangi baltų teritorijoje žirgai buvo paplitę, tyrėjams anksčiau nekilo klausimų, ar gyvuliai buvo vietiniai, ar įvežti iš kitur. Tačiau naujajame tyrime siekiant nustatyti žirg kilmę buvo atlikta žirgų dantų emalio stroncio izotopo analizė – ir nustatyta, kad trys iš jų gimė ne vietoje. Dantyse esantis stroncis rodo ankstyvąją gyvūnų mitybą, ir išmatavę dviejų stroncio variantų santykį viename dantyje arba tarp skirtingu laiku augusių dantų, mokslininkai gali nustatyti, kur gyvūnas užaugo arba kur jis migravo augdamas.
„Rezultatai patvirtina, kad nėra jokios tikimybės, jog žirgai kilę iš baltų genčių teritorijos, ir kad labiausiai tikėtina, jog šie žirgai gyveno Fenoskandijos pusiasalyje, konkrečiai – rytinėje centrinėje Švedijoje arba pietinėje Suomijoje“, – rašo mokslininkai.
Visi trys žirgai datuojami maždaug XI-XIII a., t. y. tuo metu, kai prekybos tinklai per Baltijos jūrą – ypač su Švedija – buvo gerai išvystyti. Tai taip pat buvo laikotarpis, kai Švedijos karalystėje, kuri 1164 m. oficialiai priėmė krikščionybę, vis dar vyravo pagoniškas pasipriešinimas.
Tai, kad vienas ne vietinis Kaliningrade rastas žirgas buvo palaidotas su skandinaviškos kilmės artefaktu – svarmeniu, galbūt susijusiu su prekyba, – gali reikšti, kad jo savininkas baltas buvo pagonis pirklys. Tačiau taip pat įmanoma, kad importuoti žirgai atvyko kartu su savo skandinavais savininkais, kurie buvo palaidoti baltų stiliumi.
„Bet kuriuo atveju, – rašo tyrėjai, – mūsų rezultatai įrodo, kad žirgai per Baltijos jūrą buvo plukdomi laivais, o toks mobilumo lygis anksčiau archeologiškai nebuvo pripažintas“.
Kitas Kardifo universiteto zooarcheologas Flintas Dibble'as, kuris tyrime nedalyvavo, teigia, kad naujasis tyrimas yra novatoriškas ir paveikus bei parodo, kaip moksliniai metodai gali būti taikomi tiriant senovės gyvūnų populiacijas.
„Įspūdingas imties dydis – 80 pavienių žirgų – atskleidžia, kaip svarbu taikyti šiuos metodus dideliam, lokalizuotam duomenų rinkiniui, kad būtų galima nustatyti svarbius archeologinius dėsningumus“, – sako F. Dibble'as. – Prekyba žirgais dideliais atstumais Šiaurės Europoje dabar yra tema, kurią reikia papildomai ištirti“.
K. French planuoja toliau nagrinėti šią temą, atlikdama naujus tyrimus. „Šiuo metu dirbu prie atskiro projekto, kuriame nagrinėju tuometinių laivų technologijas, siekiant nustatyti, kaip – ir kiek – žirgų galėjo būti gabenama vikingų amžiaus krovininiais laivais“, – sako ji.
