Archeologai radinius aptiko Baltinglaso miestelyje, esančiame Wicklow grafystėje Airijos rytuose, naudodami lidarą (žemės radarą) – įrenginį, kuris skrydžio metu iš lėktuvu siunčia lazerio impulsus į žemę. Šie impulsai pataiko į objektus ir atsispindi atgal, padėdami tyrėjams sudaryti kraštovaizdžio topografijos žemėlapį.
Mokslininkų tirta teritorija buvo apgyvendinta ankstyvojo neolito (nuo maždaug 3700 m. pr. m. e.) ir viduriniojo bei vėlyvojo bronzos amžiaus (1400–800 m. pr. m. e.) laikotarpiais. Tačiau įrodymų apie žmonių gyvenimą čia per 2000 metų tarp šių dviejų laikotarpių, vadinamuoju viduriniuoju neolitu, buvo nedaug – iki šiol, kaip teigiama žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime.
Nepaisant ilgus metus trukusio žemdirbystės, dėl kurios kai kurie archeologiniai paminklai buvo pažeisti, lidaras atskleidė trimačius kraštovaizdžio modelius su konstrukcijomis, įskaitant kelis retus statinius – ilgus, siaurus, didelio masto žemės konstrukcijas, kurie galėjo turėti ritualinę paskirtį. Pasak mokslininkų, ši grupė laikoma didžiausiu tokių paminklų telkiniu Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
„Šią vietovę pradėjau tyrinėti maždaug prieš 10 metų, kai rengiau doktorantūros darbą, ir iš pradžių kilo mintis, kad būtent šioje Airijos vietoje yra didžiausi bronzos amžiaus piliakalniai šalyje, – sako tyrimo autorius ir Aberdyno universiteto Škotijoje archeologas Jamesas O'Driscollas. – Po įvairių tyrimų pamažu ėmėme suprasti, kad tai ne tik bronzos amžius, bet ir daugybė neolito paminklų. Apie 2014 m. vietinis gyventojas identifikavo vieną iš šių paminklų – bet tai buvo viskas, ką žinojome iki tyrimo lidaru.“
Naujasis tyrimas lidaru atskleidė dar keturis tokius konstruktus, „todėl tai toks svarbus atradimas, ir kurio nesitikėjome, nes tokių archeologinių paminklų grupės Airijoje tiesiog neegzistuoja“, – teigia J. O'Driscollas. – Britanijoje tokių archeologinių paminklų yra gal pusė tuzino, o Airijoje žinoma tik apie 20 tokių paminklų, bet jie pasitaiko pavieniui.“
Tyrimo duomenimis, dauguma iš penkių konstrukcijų yra nuo 150 iki 200 metrų ilgio, o didžiausias jų yra maždaug 400 metrų ilgio. Turint omenyje, kad žmonės šiuos paminklus kūrė dar prieš buldozerių ir ekskavatorių išradimą, tai mažų mažiausiai įspūdinga.
„Kadangi jie [buvo pastatyti] neolito laikotarpiu, nebuvo metalinių įrankių ir žmonės greičiausiai naudojo medinius kastuvus, – pasakoja archeologas. – Tai demonstruoja, kiek išteklių, laiko ir pastangų reikėjo jiems pastatyti, nes tai nemaža gyvenvietė“.
Archeologai mano, kad tokie archeologiniai paminklai galėjo tarnauti keliems tikslams, įskaitant ryšį su „svarbiausiais Saulės įvykiais“, žemdirbyste ir „mirusiųjų takais“, teigiama pranešime.
Pavyzdžiui, keturi iš šių paminklų yra nukreipti į „vasaros saulėgrįžos saulėtekį“, kuris žymi vegetacijos sezono įkarštį.
Šie didžiuliai archeologiniai paminklai greičiausiai taip pat buvo skirti mirusiesiems, mano J. O'Driscollas. „Nors mes nežinome, kokie ritualai ten vyko, iš jų išdėstymo galima spręsti, kad jie galėjo būti naudojami kaip gedulo procesijų maršrutai arba kaip būdas palydėti mirusiuosius į dangų“, – sako jis.
Anot mokslininko, paminklai padeda mums suprasti šių neolito žmonių, kurie buvo pirmosios kartos žemdirbiai, gyvenimo būdą. „Dabar geriau suprantame, kokią svarbą šioms bendruomenėms turėjo žemdirbystė, kuri greitai tapo svarbiausia jų gyvenime“, – sako J. O’Driscollas.
Toliau tyrėjai planuoja ištirti šios vietovės dirvožemio mėginius, kad geriau suprastų, kokie gyvūnai ir augalai čia buvo auginami ankstyvojo neolito laikotarpiu, rašo „Live Science“.
