Šis reiškinys aptiktas tarp daugiau kaip 100 kūnų, kurie buvo ekshumuoti iš San Bernardo savivaldybės kapinių.
Daugeliu atvejų kūnai tebebuvo su nepažeistais plaukais ir nagais, o kai kuriais atvejais – su odos audiniais ir akių obuoliais, kurie paprastai suyra po palaidojimo bene pirmieji.
Tačiau dabar mokslininkams galbūt pavyko rasti paaiškinimą, kodėl palaikai išliko – tai galėjo nulemti drėgmės ir stačio kalno šlaito, ant kurio yra kapinės, derinys.
Pirmą kartą kūnai buvo aptikti 1963 m. ekshumavus juos iš San Bernardo savivaldybės kapinių, o devintojo dešimtmečio pabaigoje kasmet būdavo randama apie 50 mumijų.
Panaši natūrali mumifikacija buvo pastebėta Meksikoje, Gvanachuato mieste, kur požeminės dujos ir cheminė dirvožemio sudėtis lemia, kad mirusieji nesuyra.
Tačiau mirusieji Gvanachuate datuojami XIX a. pirmąja puse, o San Bernardo mumijos yra palyginti naujos.
Mumifikacija – tai kūno išsaugojimo po mirties procesas, kai kūnas sąmoningai išdžiovinamas arba balzamuojamas, tačiau San Bernardo kūnai iš esmės buvo mumifikuoti atsitiktinai.
Palaidojus kūną, dantys ir nagai iškrenta per 3–5 dienas, tačiau gali užtrukti dešimtmetį, kol kūnas suyra, palikdamas skeletą ir plaukų, odos audinių bei drabužių pluoštų pėdsakus.
Tačiau kai 2001 m. buvo atkasta Clovisnerys Bejarano motina, kuri buvo palaidota prieš tris dešimtmečius, moteris rado jos kūną beveik nepakitusį, nesuirę buvo ir laidojimo drabužiai.
„Ji vis dar turi savo mažą, apvalų, rudą veidą, į kasą supintus plaukus“, – sakė C. Bejarano.
C. Bejarano motina eksponuojama Jose Arquimedes Castro mauzoliejuje esančiame mumijų muziejuje, kartu su 13 kitų kūnų, kurie buvo ekshumuoti iš San Bernardo kapinių.
Iš pradžių mumifikaciją tiriantys mokslininkai nerado modelio, kaip ir kodėl kūnai mumifikavosi. Jie pranešė, kad visi kūnai buvo iš skirtingų kapinių rajonų ir priklausė skirtingoms amžiaus grupėms bei lytims.
„Kai visa tai prasidėjo, žmonės šiek tiek netikėjo tuo, kas vyksta. Jie manė, kad tai bus pavieniai įvykiai, – sako muziejaus gidė Rocio Vergara. – Laikui bėgant vis dažniau ir dažniau buvo randami tokios būklės kūnai.“
Pirmiausia mokslininkai manė, kad mumifikaciją galėjo lemti sveika žmonių mityba ir jų aktyvi žemdirbystės kultūra, tačiau vienas žmogus, atvežtas į vietovę iš Bogotos – miesto, esančio maždaug už 60 km nuo San Bernardo, – paneigė šią galimybę.
Kolumbijos nacionalinio universiteto antropologė Daniela Betancourt teigė, kad taip galėjo nutikti dėl stataus kalno šlaito. Anot jos, čia nuolat pučia vėjai ir yra karšta, todėl susidaro panašios sąlygos kaip krosnyje – ir kūnai dehidratuoja.
Tačiau ji pažymėjo, kad šią teoriją dar reikės patikrinti: „Trūksta tyrimų apie tai, kas vyksta ir kokios konkrečios sąlygos yra tos, dėl kurių žmonės mumifikuojasi.“
Nepaisant priežasties, kai kurie gyventojai džiaugiasi, kad jų artimųjų kūnai buvo išsaugoti.
„Dauguma žmonių, netekę tėvų, užkasa juos į žemę arba kremuoja ir daugiau niekada negali jų pamatyti. Bet jei jo [tėvo] pasiilgstu, bet kada galiu jį pamatyti, ir jis yra būtent toks, koks buvo gyvenime“, – „New York Post“ sakė gyventojas Pabonas, kuris pasakojo, kad 2015 m. po to, kai buvo rastas tėvo kūnas, kas dvi savaites lankė jo palaikus.
Parengta pagal „Daily Mail“.
