Sprogimas išdegino miškus iki pat šaknų, sukėlė milžiniškus cunamius ir į atmosferą į kelių kilometrų aukštį iškėlė milijonus tonų suodžių ir dulkių.
Meteoritas sunaikino dominuojančius planetos gyvūnus – dinozaurus (ne visus ir ne iš karto – bet po šio smūgio jų populiacija taip ir nebeatsikūrė), o kartu su jais ir tris ketvirtadalius visų kitų planetoje gyvenusių floros ir faunos rūšių.
Tačiau tuo pat metu meteoritas „pasigailėjo“ kai kurių mažų, nepastebimų žinduolių, kurie iki tol dažniausiai likdavo šešėlyje – jie negalėjo konkuruoti su dinozaurais ir dar nebuvo spėję išsiauginti ilčių ir nagų.
Tarp išgyvenusiųjų buvo vienas labai tolimas mūsų giminaitis, manoma, vienas pirmųjų primatų – vadinamasis purgatorius (lot. purgatorius).
Galima sakyti, tai buvo kažkas tarpinio tarp mažos voverės ir kirstuko – todėl labai tikėtina, kad jis gyveno urvuose maitindamasis vabzdžiais ir viskuo, ką rasdavo, buvo nereiklus, nepastebimas ir pagal šiandieninius standartus užėmė graužikų ekologinę nišą.
„Žiurkė išgyvens bet kur“ – maždaug tokią mintį išsakė knygos „The Rise and Reign of Mammals“ autorius Steve'as Brusatti ir jo kolegos paleontologai iš Edinburgo universiteto, nusprendę išsiaiškinti, kaip ankstyvieji žinduoliai sugebėjo taip greitai ir sėkmingai prisitaikyti prie drastiškai pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Žinoma, apokalipsės diena buvo baisi visoms gyvybėms formoms – ne tik dinozaurams, bet ir kitiems ropliams, žuvims, paukščiams ir žinduoliams.
„Tai buvo ne paprastas asteroidas, o didžiausias per pastaruosius pusę milijardo metų, – pabrėžia S. Brusatti, – ir žinduoliai vos nenusekė paskui dinozaurus“.
Edinburgo universiteto paleontologė Sarah Shelley teigia, kad kreidos periodo pabaigoje žinduolių buvo stebėtinai daug. Buvo vabzdžiaėdžių žinduolių, gyvenusių medžiuose ar urvuose – ir keistų būtybių su aštriais priekiniais dantimis, skirtais vaisiams ir riešutams ėsti.
Buvo ir mažų, katės dydžio plėšrūnų, kurių žandikauliai buvo gana stiprūs ir skirti kaulams graužti.
Iškart po meteorito smūgio didžioji dalis šios įvairovės – devynios iš dešimties žinduolių rūšių – buvo prarasta. Tačiau išgyvenusieji susidūrė su precendento neturinčiomis perspektyvomis.
„Įsivaizduokite, kad esate vienas iš mūsų tolimų protėvių, pelės dydžio, mažas, nedrąsus gyvūnas, šniukštinėjantis pakampėse, – pasakoja S. Brusatti. – Ir tada ateina istorinis momentas: visi tiranozaurai ir kiti milžiniški driežai staiga išnyksta, o prieš jus atsiveria visas pasaulis!“
Tačiau buvo vienas „nedidelė problema“: kartu su siaubingais dinozaurais per milžinišką gaisrą išnyko ir visi miškai, dangus buvo juodas nuo suodžių, neprasiskverbė jokia šviesa, sustojo fotosintezė – trumpai tariant, prasidėjo tikra branduolinė žiema. Ekosistemos griuvo kaip kortų nameliai, pasaulis staiga tapo labai nedraugišku ir net priešišku.
Ką svarbiausio tada padarė žinduoliai? Teisingas atsakymas – jie netapo tokiais dideliais kaip kad buvo dinozaurai.
Mažiau yra geriau
Iš pradžių mažas tokių žinduolių dydis reiškė, kad jiems tekdavo konkuruoti su dinozaurais – ir šią konkurenciją jie pralaimėdavo daugeliu atžvilgių – tačiau staiga paaiškėjo, kad „avarinės faunos“, kaip jie buvo vadinami, trūkumas iš tiesų yra didelis – net gyvybiškai svarbus – pranašumas.
„Šie žinduoliai atrodė ir elgėsi kaip pelės ar žiurkės ir būtų likę nematomais, tačiau „puikiame naujame pasaulyje“ jie suklestėjo, nes puikiai prisitaikė prie šiurpių postapokaliptinių sąlygų“, – sako S. Brusatti.
Mažesniems gyvūnams buvo lengviau daugintis. Kaip primena kita Edinburgo universiteto paleontologė Ornella Bertrand, kuo didesni šiuolaikiniai gyvūnai, tuo ilgiau užtrunka, kol jie išnešioja vaisių. Pavyzdžiui, afrikinio dramblio patelė išnešioja drambliuką per 22 mėnesius – o pelės nėštumas trunka tik 20 dienų. Nenuostabu, kad pelės dydžio gyvūnai po katastrofos turi daug daugiau galimybių atkurti populiaciją.
Be to, dideliems gyvūnams ilgiau trunka pasiekti lytinę brandą – tai dar viena priežastis, dėl kurios išnyko dinozaurai, ypač didieji.
„Jiems prireikdavo daug laiko, kad taptų suaugusiais: tiranozaurui prireikdavo 20 metų, – aiškina S. Brusatti. – Ir ne todėl, kad jie augo lėtai, tiesiog daugelis iš jų buvo didžiuliai, o išaugti nuo mažo jauniklio iki suaugusio dinozauro reikia daug laiko“.
Po žeme, bet gyvas
Kitas raktas į žinduolių išlikimą po katastrofos gali slypėti labai keistoje jų kūnų struktūroje, nuo paleoceno iki kiek vėlesnių laikų.
Pasak S. Shelley, kuri lygino paleoceno ir šiuolaikinių žinduolių blauzdikaulių kaulus (šie nedideli ir labai tankūs kaulai paprastai geriau išsilaiko nei kiti), senovės žinduolių kaulai yra labai skirtingi, daug masyvesni ir tvirtesni nei dabartinių.
Postapokaliptiniai gyvūnai turėjo galingus raumenis ir stiprius kaulus, kurie labiausiai priminė dabartinių graužikų kaulus.
„Iš to, – pasakoja S. Shelley, – kilo hipotezė, kad gyvūnai, kurie sugebėjo įsikasti po žeme, sėkmingai išgyveno katastrofą. Jie išgyveno patį smūgio momentą ir po jo kilusius gaisrus, vėliau atlaikė branduolinę žiemą ir apskritai ilgą laiką slapstėsi po žeme“.
Išgyvenusieji buvo stiprūs, o jų palikuonys paveldėjo šias naudingas savybes.
Tačiau jei šie gyvūnai iš tiesų prisitaikė gyventi po žeme savo pačių iškastuose ar iš kitų užgrobtuose urvuose, O. Bertrand teigia, kad tai negalėjo neturėti įtakos jų judrumui – ir ne į gerąją pusę. Iš tiesų, kam urvų rausėjui reikalingas voverės vikrumas?
„Žinome, kad per vieną naktį nebeliko miškų ir visi medžiuose gyvenantys gyvūnai staiga neteko savo gyvenamosios vietos, – pabrėžia ji. – Taigi, viena iš teorijų yra ta, kad vikrumas ir lankstumas tapo nereikalingi“.
Valgyti viską, kas juda ir nejuda
Asteroido smūgis sunaikino beveik visą sausumos augaliją, kuri yra daugelio mitybos grandinių pradinė grandis. Todėl pirmenybė atiteko tiems žinduoliams, kurie buvo mažiau išrankūs maistui: išrankūs žinduoliai paprasčiausiai mirė iš bado.
Pavyzdžiui, didelfodonas – katės dydžio sterblinis gyvūnas, pakankamai didelis, kad galėtų medžioti mažesnius to meto žinduolius, po katastrofos nepakeitė mitybos, prarado savo ekologinę nišą ir išnyko.
„Gyvūnai, kuriems pavyko išgyventi kataklizmą, tai padarė daugiausia dėl to, kad nebuvo pernelyg prisirišę prie vieno maisto produkto, – teigia S. Shelley. – Jei esate mažas gyvūnas, lengviau ir greičiau pakeičiate savo mitybą ir gyvenimo būdą – o tai yra puiki išgyvenimo strategija“.
Bet kaip pabrėžia S. Brusatti, kartais siaura specializacija taip pat susidurdavo su problemomis. Pavyzdžiui, staiga gyvūnai, prisitaikę maitintis sėklomis, patyrė didžiules problemas.
„Sėklos buvo maisto atsargos, kuriomis galėjo maitintis bet kuris gyvūnas, – aiškina mokslininkas. – Pavyzdžiui, jei buvote tiranozauras, čia jūsų sėkmė ir baigėsi – nes evoliucija jums nesuteikė gebėjimo maitintis sėklomis. Bet jei jums pasisekė gimti paukščiu su tam maistui pasiekti skirtu aštriu snapu arba žinduoliu, kuris specializavosi tam maistui, tuomet Fortūna jums šypsojosi“.
Ir jei iš pradžių sėklos padėjo faunai išgyventi, tai, pasibaigus branduolinei žiemai ir patekėjus saulei, iš šių gyvūnų išbarstytų sėklų išaugo nauji miškai ir visa kita augmenija. Taip Žemė pasipildė nauja augalija.
Mažiau smegenų
Kuo daugiau laiko praėjo nuo katastrofos, tuo aktyviau gyvavo ekosistemos, o žinduoliai ėmė užimti nišas, kurias anksčiau užėmė dinozaurai.
„Žinduolių įvairovė prasidėjo iškart po dinozaurų išnykimo, ir tai buvo įvairovė visais atžvilgiais, – sako O. Bertrand. Visų pirma jie ėmė didėti, tačiau mokslininkai pastebėjo vieną įdomų bruožą: šių žinduolių smegenys neatsiliko nuo jų kūno augimo.
„Tai labai svarbu suprasti, – pabrėžia O. Bertrand. – Nes iš pirmo žvilgsnio galima manyti, kad būtent protas padėjo mums išgyventi ir vėliau tapti planetos šeimininkais. Tačiau įrodymai rodo, kad ne smegenys padėjo mums išgyventi po asteroido smūgio“.
Be to, ankstyvojo paleoceno žinduoliams didelės (lyginant su jų kūno dydžiu) smegenys galėjo net trukdyti. „Kam jums būtų reikalingos didelės smegenys, juk jas išlaikyti per brangu, – aiškina O. Bertrand. – Kažkam, turinčiam dideles smegenis, reikia daug maisto – o jei jo nepakanka, visa rūšis tiesiog išnyksta“.
Kad prisitaikytų, žinduoliai vietoj smegenų pradėjo auginti raumenis. Taigi, žolėdis ektokonas, tikėtinas tolimas dabartinių kanopinių protėvis, vos per kelis šimtus tūkstančių metų (geologine prasme – per akimirką) priaugo solidų 100 kg svorį. Tada ir kiti žolėdžiai ėmė priaugti svorio, taip pat ir plėšrūnai.
Pasak S. Shelley, mokslininkai pernelyg ilgai nekreipė dėmesio į šį staigų žinduolių augimą, kuris įvyko iškart po katastrofos. „Jie buvo vadinami archajiškais, primityviais, bet iš tikrųjų jie buvo tiesiog kitokie, – teigia ji. – Jų protėviai išgyveno antrą pagal dydį masinį išnykimą per visą Žemės istoriją, ir jie nebuvo idiotai, be tikslo klaidžiojantys po planetą! Ne, jie išgyveno, jie klestėjo – ir tai darė puikiai.“
Šie žinduoliai sėkmingai užpildė daugybę ekologinių nišų, kurias visiems laikams paliko didingi, itin specializuoti dinozaurai, puikiai prisitaikę prie vėlyvojo kreidos periodo – bet visiškai nepasirengę gyvenimui postapokaliptiniame pasaulyje.
„Sunku įsivaizduoti, kaip dinozaurai, gyvenę dešimtis milijonų metų, tapę lėktuvų dydžio milžinais ar autobusų dydžio plėšrūnais, buvo sugniuždyti tą pačią akimirką, kai Žemė smarkiai pasikeitė“, – sako S. Brusatti. – Jie buvo per mažai pasirengę naujoms gyvenimo realijoms ir nesugebėjo prisitaikyti“.
Tuo fantastiškesnis, pasak Edinburgo mokslininkų, yra tolesnių įvykių scenarijus. „Mes atsidūrėme šioje planetoje atsitiktinai, – daro išvadą O. Bertrand. – Asteroidas galėjo praskrieti pro šalį ir nukristi į vandenyną kitoje planetos dalyje, ir tada išlikusių gyvūnų atranka būtų buvusi kitokia. Kai apie tai pagalvoji, gali išprotėti“.
„Jis galėjo praskrieti pro šalį, galėjo pataikyti tik į viršutinius atmosferos sluoksnius, galėjo suirti pakeliui į Žemę, – antrina jai S. Brusatti. – Jam galėjo nutikti bet kas, bet tik atsitiktinumo dėka jis nuskriejo tiesiai į Žemę“.
Taigi, visi šiandien mūsų planetoje gyvenantys žinduoliai gali labai padėkoti šiam asteroidui, rašo BBC.
