Mokslinės fantistikos kūriniuose jau matytas scenarijus, kai žmogus mirties patale yra visiškai užšaldomas, kad ateityje galėtų būti atgaivintas. Bet ar tai įmanoma? Ištraukoje iš knygos „Why We Die: The New Science of Aging and the Quest for Immortality“ Nobelio premijos laureatas biologas Venki Ramakrishnanas nagrinėja dešimtmečius trunkančias krioninio išsaugojimo (kai žmonės būtų užšaldomi mirties patale ir ateityje atitirpinami) perspektyvas.
Egiptiečiai mumifikuodavo savo faraonus, kad jie tam tikru metu ateityje galėtų prisikelti ir keliauti į pomirtinį pasaulį. Atrodo, dabar, praėjus keliems tūkstantmečiams nuo faraonų laikų ir jau daugiau nei šimtmetį egzistuojant moderniai biologijai, mes nesielgtume taip prietaringai. Tačiau tokiam elgesiui iš tiesų egzistuoja šiuolaikinis atitikmuo.
Biologai jau seniai norėjo turėti galimybę užšaldyti mėginius, kad galėtų juos išsaugoti ir panaudoti vėliau. Tai nėra taip paprasta – nes visos gyvosios būtybės daugiausia sudarytos iš vandens. Kai šis vanduo užšąla į ledą ir plečiasi, jis išardo ląsteles ir audinius. Iš dalies todėl, jei užšaldote šviežias braškes ir jas atšildote, gaunate nevalgomą gličią košę.
Visa biologijos sritis – kriokonservavimas – tiria, kaip užšaldyti mėginius, kad vėliau atšildyti jie būtų gyvybingi. Šioje srityje sukurta naudingų metodų – pavyzdžiui, kaip laikyti kamienines ląsteles ir kitus svarbius mėginius skystame azote. Išsiaiškinta, kaip saugiai užšaldyti spermos donorų spermą ir žmogaus embrionus, kad vėliau juos būtų galima naudoti dirbtiniam apvaisinimui.
Gyvūnų embrionai įprastai užšaldomi siekiant išsaugoti tam tikras jų veisles, o kirmėlės gali būti užšaldomos kaip lervos ir atgaivinamos. Daugelio tipų ląstelių ir audinių kriokonservavimas yra veiksmingas. Dažnai tai daroma naudojant priedus – pavyzdžiui, glicerolį – kurie leidžia atšaldyti objektą iki labai žemos temperatūros, neleisdami vandeniui virsti ledu – t. y. tarsi pridedant į mėginį antifrizo.
Krionikos idėja gyvuoja jau seniai, tačiau ji įgavo populiarumą Mičigano koledžo (JAV) fizikos ir matematikos dėstytojo Roberto Ettingerio, kuris taip pat rašė mokslinės fantastikos kūrinius, dėka. R. Ettingeris turėjo viziją, kad ateities mokslininkai atgaivins užšaldytus kūnus ir ne tik išgydys juos nuo ligų, bet ir padarys juos vėl jaunus.
1976 m. netoli Detroito jis įkūrė Krionikos institutą ir įtikino daugiau kaip 100 žmonių sumokėti po 28 000 JAV dolerių už tai, kad jų kūnai būtų užkonservuoti skystame azote dideliuose konteineriuose. Vienas pirmųjų užšaldytų žmonių buvo jo paties motina Rhea, kuri mirė 1977 m. Ten pat laikomos ir dvi jo žmonos. Kai 2011 m. sulaukęs 92 metų, mirė R. Ettingeris, jis prisijungė prie jų.
Šiandien yra kelios tokios krionikos įstaigos. „Alcor Life Extension Foundation“, kurios būstinė įsikūrusi Skotsdeilyje, Arizonos valstijoje, už viso kūno saugojimą ima apie 200 000 JAV dolerių. Kaip veikia šios įstaigos? Iš esmės, kai tik žmogus miršta, jo kraujas nuleidžiamas ir pakeičiamas antifrizu, o kūnas laikomas skystame azote. Teoriškai – neribotam laikui.
Yra ir transhumanistų, kurie mano, kad ilgainiui žmonės galės save transformuoti į daug daugiau sugebančias būtybes ir kad tokie dalykai kaip negalia, kančia, ligos, senėjimas bei nesavanoriška mirtis yra nepageidaujami bei išvengiami. Tačiau jie nenori, kad žmonija baigtųsi, kol neišradome būdo, kaip neribotą laiką išsaugoti savo protus ir sąmonę kokiu nors kitu pavidalu.
Jų nuomone, intelektas ir protas Visatoje gali būti būdingi tik žmonėms (arba bent jau jie nemato jokių nežemiško intelekto įrodymų). Todėl jiems labai svarbu yra išsaugoti mūsų sąmonę ir protą bei paskleisti juos po visą Visatą. Galų gale, kokia Visatos prasmė, jei nėra intelekto, kuris ją įvertintų? Šie transhumanistai pasitenkina tik savo smegenų įšaldymu. Tai užima mažiau vietos ir mažiau kainuoja. Be to, po mirties būtų galima greičiau suleisti stebuklingąjį antifrizą tiesiai į smegenis, taip padidinant sėkmingo išsaugojimo tikimybę.
Smegenys yra prisiminimų ir sąmonės vieta – dėl to tai yra vienintelis dalykas, kurį jiems rūpi išsaugoti. Pasak transhumanistų, kada nors ateityje, kai technologijos bus pribrendusios, smegenyse esanti informacija bus tiesiog perkelta į kompiuterį ar kitą panašų įrenginį. Tas subjektas perims žmogaus sąmonę ir prisiminimus ir vėl pradės „gyventi“. Jo neribos žmogiški rūpesčiai – tokie kaip maisto, vandens, deguonies ir siauro temperatūros diapazono poreikiai. Mes būsime peržengę savo kūnų ribas ir turėsime galimybę būti bet kurioje visatos vietoje.
Nenuostabu, kad transhumanistai karštai pasisako už keliones į kosmosą, laikydami jas vienintele galimybe išvengti sunaikinimo Žemėje. Vienas iš tokių šalininkų yra verslo magnatas ir investuotojas Elonas Muskas, kuris laikomas vienu turtingiausių žmonių pasaulyje ir yra gerai žinomas dėl savo noro „mirti Marse“. Tikėtina, kad vienas pirmųjų jo tikslų pasiekus raudonąją planetą bus pastatyti krionikos centrą.
Bloga žinia ta, kad nėra nė vieno patikimo įrodymo, jog žmogaus kriogenika kada nors veiks. Galimų problemų yra daugybė. Kol technikas galės suleisti antifrizą ir užšaldyti kūną, nuo mirties momento gali būti praėję kelios minutės ar net valandos.
Per tą laiką kiekviena mirusiojo kūno ląstelė dėl deguonies ir maistinių medžiagų trūkumo patiria dramatiškus biocheminius pokyčius, todėl kriogeniškai užšaldyto kūno būklė neatitinka gyvo žmogaus būklės. Tačiau anot kriokonservavimo šalininkų, tai yra nesvarbu – tiesiog privalome išsaugoti fizinę smegenų struktūrą iki tol, kol galėsime sudaryti visų smegenų neuronų žemėlapius.
Visų smegenų neuronų žemėlapių sudarymas – tai naujas mokslas, vadinamas konektomika (angl. connectomics). Nors jis padarė didžiulę pažangą, mokslininkai vis dar dirba su musėmis ir kitais mažais organizmais. Be to, dar neturime žinių, kaip tinkamai prižiūrėti lavono smegenis, kol laukiame, kol konektomika taps pakankamai pažengusi.
Tik neseniai, po daugelio metų tyrimų, pavyko išsaugoti pelės smegenis – o tam reikia į jas įpilti balzamavimo skysčio, kai pelės širdis vis dar plaka – šis procesas pelę nužudo. Nė viena iš šių krionikos kompanijų nepateikė jokių įrodymų, kad jos taikomos procedūros išsaugo žmogaus smegenis taip, kad ateityje mokslininkai galėtų sudaryti išsamų neuronų jungčių žemėlapį.
Be to, idėja, kad kiekvienas neuronas yra paprastas kompiuterio grandinės tranzistorius, yra naivi. V. Ramakrishnano knygoje daug dėmesio skiriama ląstelių sudėtingumui.
Kiekviena smegenų ląstelė turi nuolat kintančią programą, kurią vykdo tūkstančiai genų ir baltymų, o jos santykiai su kitomis ląstelėmis nuolat kinta. Smegenų jungčių žemėlapių sudarymas būtų didelis žingsnis į priekį, tačiau net ir tai būtų statiškas vaizdas. Jis neleistų atkurti tikrosios sustingusių smegenų būsenos, jau nekalbant apie tai, kad galėtume numatyti, kaip jos „mąstys“ nuo to momento.
Jungtinės Karalystės Medicinos tyrimų tarybos Molekulinės biologijos laboratorijos mokslininkas Albertas Cardona, kuris yra pagrindinis musės smegenų jungiamosios struktūros ekspertas, pabrėžia, kad be praktinių sunkumų, smegenų architektūrą ir pačią jų prigimtį lemia jų ryšys su likusiu kūnu.
Mūsų smegenys evoliucionavo kartu su likusiu kūnu ir nuolat gauna jutiminius signalus iš kūno bei veikia pagal juos. Be to, jos nėra stabilios: kiekvieną dieną jose atsiranda naujų jungčių, o naktį, kai miegame, jos atsinaujina. Su neuronų augimu ir mirtimi susiję kasdieniai ir sezoniniai ritmai, ir šis nuolatinis smegenų persitvarkymas yra menkai suprantamas.
Be to, smegenys be kūno būtų visai kas kita. Smegenis valdo ne vien tik elektriniai impulsai, kurie keliauja jungtimis tarp neuronų. Jos taip pat reaguoja į chemines medžiagas, esančias pačiose smegenyse ir sklindančias iš kitų kūno dalių. Jos motyvaciją labai stipriai lemia hormonai, kurie kyla iš organų ir apima pagrindinius poreikius (pavyzdžiui alkį), taip pat vidinius troškimus. Malonumai, kuriuos patiria mūsų smegenys, dažniausiai yra kūniški. Geras maistas. Kopimas į kalną. Pratimai. Seksas. Be to, jei lauksime, kol pasensime ir mirsime, rinksimės senas, o ne „aštrias“ 25-mečio smegenis. Kokia prasmė būtų saugoti tokias smegenis?
Transhumanistai teigia, kad šias problemas galima išspręsti pasitelkus žinias, kurias žmonija įgis ateityje. Tačiau bet kuriuo atveju nėra jokių įrodymų, kad kūno ar smegenų užšaldymas ir jų gyvybinės būklės atkūrimas būtų veiksmingas, rašo „Live Science“.
