Tokie signalai kaip pamojavimas yra įprastas žmonių ir kitų žmogbeždžionių bendravimo aspektas. Siekdami daugiau sužinoti apie tokį paukščių elgesį, Tokijo universiteto mokslininkas Toshitaka Suzuki ir jo kolegos per pastaruosius kelerius metus netoli Karuizavos miesto esančiame miške, kuriame gyvena japoninės zylės (Parus minor), įrengė šimtus inkilų.
Siekiant imituoti medžių ertmes, kuriose paprastai apsigyvena zylės, kiekviename inkile buvo 7,5 cm pločio skylė – pakankamai didelė, kad į ją vienu metu tilptų vienas paukštis.
Perėjimo sezono metu komanda stebėjo aštuonių perinčių porų lankymąsi lizduose (iš viso 321 kartą) – kai šie nešė maistą, kad galėtų pamaitinti išsiritusius jauniklius.
Jei paukščių pora prie lizdo atvykdavo kartu, kiekvienas iš jų prieš lįsdamas į inkilą įsitaisydavo ant netoliese esančios šakos. Maždaug 40 proc. atvejų patelė kelias sekundes plasnodavo sparnais, krūtine atsisukusi į patiną. Po to į lizdą pirmiausia įlįsdavo patinas, o po to patelė.
Tačiau kai nė vienas iš paukščių nemojavo sparnais – o tai sudarė 44 proc. visų apsilankymų inkile – paprastai pirmosios į inkilą įskrisdavo patelės. Tik vienas patinas buvo pastebėtas pakartotinai plasnojantis sparnais – o po to pirmoji į inkilą įlįsdavo patelė. Mojavimas sparnais visai nebuvo pastebėtas, kai kiekvienas paukštis atskrisdavo atskirai.
„Galime daryti išvadą, kad šis plasnojimas sparnais reiškia „po tavęs“ ir yra skatinimas patinus į inkilą įlįsti pirmus, – sako T. Suzuki. – Tai pirmasis tyrimas, kuris įrodo, kad paukščiai gali naudoti sparnų judesius tam tikrai reikšmei perteikti.“
Tyrimo rezultatai rodo, kad japoninės zylės – o galbūt ir kitos paukščių rūšys – bendrauja daug sudėtingesniu būdu, nei manyta anksčiau.
„Egzistuoja hipotezė, kad kalba išsivystė iš bendravimo gestais, – pasakoja T. Suzuki. – Taigi, šie tyrimai gali padėti suprasti sudėtingo bendravimo, įskaitant ir mūsų pačių kalbą, evoliuciją.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Current Biology“.
Parengta pagal „New Scientist“.
