Macquarie universiteto (Australija) ekspertai teigia, kad valgyti smauglius yra naudingiau aplinkai nei jautieną, vištieną ar net žuvį.
Pitonams nereikia daug valgyti, nes jie neeikvoja daug energijos – o maitinami sparčiai auga. Palyginimui, norint gauti vištieną ir jautieną, gyvuliams reikia suteikti daug žemės ploto ir pašaro, todėl apkraunami gamtos ištekliai.
Mokslininkų komanda, vadovaujama mokslų daktaro Danielio Natuscho, savo argumentus išdėstė naujai paskelbtame naujame tyrime.
Atlikdami tyrimą daktaras D. Natuschas ir jo kolegos Tailando bei Vietnamo ūkiuose išmatavo 4601 dviejų rūšių didelių pitonų – tinklinio pitono ir Birmos pitono – augimo tempą. Abi rūšys nėra nuodingos ir Azijoje yra auginamos dėl odos ir mėsos.
Pitonai buvo šeriami įvairiais vietinės kilmės baltymais, įskaitant laukinius graužikus, kiaulienos dešras, vištieną ir žuvų pašarus.
Mokslininkai nustatė, kad abi pitonų rūšys per 12 mėnesių sparčiai augo, nors jiems maisto nereikėjo taip dažnai, kaip kitiems naminiams gyvūnams – pavyzdžiui vištoms ir karvėms. Reguliarūs pitonų matavimai parodė, kad jie ir toliau augo net tada, kai maisto gaudavo vos kartą per savaitę.
„Jie vis tiek augo, ir greičiau nei viščiukai, kiaulės, karvės, vikšrai ir lašišos“, – sako dr. D. Natuschas. Anot mokslininkų, net ir negavę maisto 4,2 mėnesio, pitonai išgyveno ir numetė tik šiek tiek svorio – bei vėl sparčiai augo, kai tik vėl pradėdavo maitintis.
„Nuostabu, kad dideli pitonai gali išbūti beveik metus be maisto – ir vis tiek išgyventi. Jei viščiuko nemaitinate 3–5 dienas, jis žūsta, – priduria tyrėjas. – Štai kodėl jie tokie nuostabūs gyvūnai. Tai bus itin svarbu ateityje, kai didės klimato, ekonomikos ir išteklių nepastovumas.“
D. Natuschas sako, kad „kelis kartus“ valgė pitonų mėsos – ir apibūdino ją kaip „skanią ir universalią“. „Esu valgęs ją keptą ant grotelių, ant iešmelių ir kario patiekaluose, – sakė jis. – Rizikuoju, kad nuskambės banaliai, bet skonis šiek tiek primena vištienos.“
Pitonai jau plačiai vartojami Pietryčių Azijos šalyse (tokiose kaip Vietnamas ir Tailandas), tačiau Vakarų pasaulyje jų mėsos rasti sunkiau.
Tiesa, Birmos pitonas buvo patiekiamas ant picų JAV, Floridoje, kur ši nevietinė rūšis laikoma invaziniu kenkėju, nes konkuruoja su vietiniais gyvūnais dėl maisto.
Ją paragavusi pora apibūdino pitono mėsos skonį kaip „panašų į vištienos“ ir „gerą, bet šiek tiek tąsią“.
Kitas interneto vartotojas pitono mėsą apibūdina kaip „šiek tiek saldžią, turinčią truputį žvėrienos skonį“, tačiau priduria, kad ji „labai kieta ir tąsi“.
Pitono mėsoje mažai riebalų ir kalorijų, joje gausu baltymų, maistinių medžiagų ir nepakeičiamųjų aminorūgščių.
Remdamiesi gautais rezultatais, ekspertai teigia, kad komercinis pitonų auginimas galėtų būti įmanomas ir tvarus maisto gamybos būdas visame pasaulyje. Jie pabrėžia, kad reikia toliau tirti veiksmingiausius ir humaniškiausius jų auginimo būdus visame pasaulyje.
„Badaujančių pitonų gebėjimas reguliuoti medžiagų apykaitos procesus ir palaikyti gerą kūno būklę didina maisto išteklių saugumą nepastovioje aplinkoje. Pitonų auginimas gali būti lankstus ir veiksmingas atsakas į pasaulinį maisto trūkumą“, – straipsnyje, paskelbtame žurnale „Scientific Reports“, teigia daktaras D. Natuschas ir jo kolegos.
Parengta pagal „Daily Mail“.
