Tokie drebėjimai nekelia jokios grėsmės žmonėms. Jie palyginti nedideli ir koncentravosi vietoje, vadinamoje Endeavour – maždaug už 240 km nuo Vankuverio salos pakrantės. Šioje vietoje yra daug hidroterminių versmių ir ji yra ant Juano de Fuca keteros, kur vandenyno dugnas platėja. Ši sritis yra atskirta nuo arčiau pakrantės esančios subdukcijos zonos – regiono, kuriame viena tektoninė plokštė grimzta į mantiją po kita plokšte, ir kuri gali sukelti didelius, destruktyvius žemės drebėjimus, sako Vašingtono universiteto jūrų geofizikos doktorantė Zoe Krauss.
Žemės drebėjimai įdomūs moksliniu požiūriu – nes jie gali atskleisti detales apie tai, kaip vandenyno dugnas skeldėja ir formuojasi nauja pluta, – sako ji. Endeavour vietovėje Ramiojo vandenyno plokštė ir Juano de Fuca plokštė atsiskiria viena nuo kitos. Dėl šio tempimosi susidaro ilgos, linijinės lūžių linijos ir plonėja pluta, todėl magma gali kilti aukštyn. Kai magma pasiekia paviršių, ji atvėsta ir sukietėja, tapdama nauja vandenyno pluta.
Endeavour vietovė nuolat stebima pagal Kanados „Ocean Networks Canada“ vykdomą Šiaurės rytų Ramiojo vandenyno laiko serijų povandeninių eksperimentų tinklą (NEPTUNE). Nuo 2018 m. regionas tapo seismiškai aktyvesnis, sako Z. Krauss. O kovo 6 d. aktyvumas visai pašėlo – per valandą jūros dugną sudrebino mažiausiai 200 nedidelių žemės drebėjimų. Iš viso per vieną dieną tyrėjai užfiksavo apie 1850 drebėjimų.
„Didžioji dauguma jų buvo mažesni nei 1 balo stiprumo. Tai tokie maži drebėjimai, – aiškina Z. Krauss. – Tačiau tai gana šaunu, nes leidžia stebėti, kur kas vyksta, kur kas lūžta ir kur kas juda.“
Mokslininkė teigia, kad labiausiai tikėtina drebėjimų priežastis yra ta, jog jūros dugnas yra maksimaliai ištemptas ir jame susikaupė didelė įtampa. Pasak jos, Endeavour vietovėje taip atsitinka, kai plokštės atsiskiria maždaug metro atstumu, o įtampa galiausiai atslūgsta, kai magma pakyla į išretėjusią plutą ir atvėsta.
Pasak jos, tai vyksta maždaug 20 metų ciklu, todėl ši vietovė atitinka grafiką: paskutinį kartą toks seisminis aktyvumas buvo 2005 m. Nuo kovo 6 d. seisminis aktyvumas čia nurimo – nors vis dar yra šiek tiek padidėjęs, sako Z. Krauss. Dabar ji ir jos kolegos atidžiai stebi situaciją.
Nuolatinis Endeavour vietovės stebėjimas pradėtas 2011 m., todėl komanda anksčiau neturėjo galimybės gauti beveik realaus laiko duomenų apie tokį magmos įsiskverbimą. Jiems kyla daugybė klausimų – pradedant poveikiu hidroterminių angų sistemai ir baigiant magmos, kuri galiausiai suformuos naują plutą, šaltiniu.
„Dauguma yra fundamentalūs moksliniai klausimai: kaip formuojasi Žemės pluta, kodėl šie įvykiai prasideda būtent ten, kur prasideda, ir kas tiksliai sukelia magmą?“, pasakoja Zoe Krauss. Kol kas ji ir jos komanda laukia, kas bus toliau, rašo „Live Science“.
