Pasak tyrime dalyvavusio Stavangerio universiteto Archeologijos muziejaus mokslininko Kristofferio Hilleslando, liekanos leidžia manyti, kad vikingų amžiuje (793–1066 m.) šioje vietoje galėjo būti prekyvietė – o kiti radiniai byloja, kad ši vieta vietos gyventojams buvo svarbi ir gerokai anksčiau.
„Tikėtina, kad geležies amžiuje, arba maždaug nuo 500 m. pr. m. e. iki 800 m., šiame regione tai buvo galios centras“, – teigia K. Hilleslandas, pažymėdamas, kad netoliese matomi keli dideli šio laikotarpio pilkapiai.
Pasak jo, prekyvietė galėjo būti įkurta vėliau – galbūt tada, kai saloje buvo įsikūrusi pirmojo Norvegijos karaliaus Haraldo Gražiaplaukio (valdė 872–930 m.) karališkoji sodyba, o viduramžiais šalia buvo pastatytas augustinų vienuolynas.
Vienuolynas taip pat gali būti ženklas, kad saloje esanti gyvenvietė buvo vietos valdžios centras – nes ankstyvosios krikščioniškos institucijos Skandinavijoje paprastai būdavo statomos tokiose vietose, sako mokslininkas.
Klosterøjus taip pat yra vos už kelių kilometrų nuo Karmøjaus salos, kurioje rasti trys laiviniai palaidojimai.
Vienuolynas, dabar žinomas kaip Utšteino abatija, buvo apleistas XVI a., per Norvegijos protestantiškąją reformaciją – tačiau vėliau pastatas buvo naudojamas kaip ūkinis pastatas. Dabar jis teisiškai saugomas kaip geriausiai išlikęs viduramžių vienuolynas Norvegijoje.
Griuvėsiai po žeme
Pasak K. Hilleslando, atliekant naujausią tyrimą buvo tiriama šalia vienuolyno esanti žemė, kurioje per kelerius metus metalo detektoriais rasta daugybė daiktų – pavyzdžiui, monetų ir svarelių, rodančių, kad čia vyko komercinė prekyba.
Archeologai naujus tyrimus atliko neatlikdami kasinėjimų vietoje, kuri patenka į teisės aktais saugomą istorinę teritoriją. Vietoj to jie naudojo į žemę prasiskverbiantį radarą – kad atskleistų, kas ten slypi.
K. Hilleslandas nurodo, kad komanda aptiko kelių apskritų 2–10 metrų skersmens duobių pėdsakus, kurie buvo labai panašūs į vikingų amžiaus „duobinius namus“, atkastus kitose Norvegijos vietovėse.
Duobiniai namai buvo naudojami daugelyje Europos vietų ir iki viduramžių buvo ypač paplitę Skandinavijoje. Jie buvo iškasami taip, kad grindys būtų žemiau žemės lygio, o paskui uždengiami kampiniu stogu, paprastai pagamintu iš medžio, velėnos ar šiaudų. Tokia konstrukcija padėdavo pastatams išlikti vėsiems vasarą ir šiltiems žiemą.
Tokių duobinių namų liekanų dažnai randama Skandinavijos geležies ir vikingų amžių prekyvietėse, kur jie, atrodo, buvo naudojami kaip dirbtuvės – pavyzdžiui, audimo, sako K. Hilleslandas.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad netoli kranto po žeme yra trijų prieplaukų ar valčių pašiūrių liekanos, kuriose galėjo stovėti valtys, skirtos patekti į prekyvietę, karališkąjį ūkį ar galbūt vėlesnių laikų vienuolyną. Gali būti, kad prekyvietė čia veikė tik šiltuoju metų laiku – o kai jis buvo atidarytas, žmonės į jį galėjo atplaukti laivais iš kitų salų ar žemyno.
Apibendrinant tyrimo duomenis ir metalo detektoriaus radinius, galima daryti prielaidą, kad vikingų amžiuje ir ankstyvaisiais viduramžiais šioje vietoje veikė turgus, sako K. Hilleslandas.
Senoviniai kernai
Kiti archeologiniai salos bruožai rodo, kad ji buvo svarbi vieta vieniems pirmųjų regiono žmonių. Netoli vienuolyno buvo rasta akmenų krūvų, vadinamų kernais – tai gali būti geležies amžiaus laidojimo pėdsakai, o kai kurie netoliese esantys piliakalniai galėjo būti pastatyti dar anksčiau, sako mokslininkas.
Pasak K. Hilleslando, žemės radaras taip pat parodė, kad tai gali būti maisto ruošimo duobių liekanos – kurios, atrodo, buvo susijusios su laidojimo veikla aplink senesnius pilkapius šioje vietovėje.
Jis pabrėžė, kad vikingų epochos prekyvietės liekanų šioje vietoje negalima patvirtinti, kol ji nebus pilnai ištirta. Tačiau vietovė ir vienuolynas yra privačioje žemėje, ir tokių kasinėjimų neplanuojama atlikti, sakė jis. Nepaisant to, žemės radaro signalai yra užuomina apie tai, ką ateityje gali rasti archeologai, rašo „Live Science“.
