Sausio pabaigoje žurnale „Nature Human Behaviour“ paskelbtame tyrime teigiama, kad tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė Gravetės kultūros laikotarpiui, kuris vyravo prieš 34 000–24 000 metų ir kurį apibrėžia medžiotojai-rinkėjai, kurie taip pat buvo įgudę amatininkai.
Apie Gravetės kultūros amatininkų įgūdžius liudija įvairios medžiagos, kurias jie naudojo karoliukams gaminti – pavyzdžiui, dramblio (mamuto) kaulas, kaulai, dantys (įskaitant lokių, arklių ir triušių), ragai, brangieji akmenys, kriauklės ir gintaras. Šie karoliukai greičiausiai buvo asmeniniai papuošalai ir kultūriniai ženklai.
Atlikdami tyrimą, mokslininkai išanalizavo 134 „atskirų tipų“ papuošalus, kuriuos per pastarąjį šimtmetį archeologai surinko iš 112 Europos radimviečių. Tada komanda iš ankstesnių mokslinių tyrimų ir kitos literatūros surinktą informaciją suvedė į duomenų bazę, kuri leido pradėti identifikuoti skirtingų grupių karoliukų skirtumus.
„Kai kūrėme duomenų bazę, pradėjome pastebėti skirtumus“, – pasakoja pagrindinis tyrimo autorius ir Bordo universiteto (Prancūzija) priešistorės doktorantas Jackas Bakeris. – Iš tikrųjų yra didelis skirtumas, ypač tarp vakarų ir rytų“.
Pavyzdžiui, mokslininkai pastebėjo, kad lapių ir tauriųjų elnių elementai, kurių tuo laikotarpiu buvo gausu visame žemyne, buvo naudojami tik tam tikrų grupių sukurtuose karoliukuose.
„Tuo metu lapės ir taurieji elniai buvo visur, – sako J. Bakeris. – Tačiau mes matome lapių iltis nešiojančius žmones tik rytuose – nors jų galima gauti visur. O žmonių, nešiojančių elnių iltinius dantis, iš tikrųjų randame tik vakaruose. Taigi, nors jų buvo galima įsigyti visur, yra aiškus skirtumas tarp to, ką jie rinkosi.“
Tarp skirtingų grupių taip pat vyko medžiagų judėjimas, kurį galima pastebėti, pavyzdžiui, laidojimo vietoje Italijoje, kur paauglio berniuko palaikai buvo papuošti medžiagomis, kilusiomis iš už šimtų kilometrų.
„Taigi, žinome, kad daiktai buvo perkeliami, – aiškina J. Bakeris. – Ypač žinome, kad dantys buvo perkeliami, taip pat iškastinės kriauklės. Medžiagų judėjimas vyko 100 proc.“
Tyrėjai nustatė, kad nors geografinis atskyrimas gali iš dalies paaiškinti šiuos devynių grupių karoliukų atrankos skirtumus, „kultūrinės ribos“ buvo daug svarbesnis veiksnys. Pavyzdžiui, ankstyvajame ir viduriniajame Gravetės laikotarpio Rytų Europos gyventojams laidojimas buvo „bendras kultūrinis bruožas“, tačiau vėliau mirusiųjų laidojimo papročiai atsiskyrė.
Mokslininkai galėjo patvirtinti daugumos kultūrinių grupių egzistavimą, remdamiesi archeologinių radinių genetiniais duomenimis, tačiau jie negalėjo nustatyti vienos Rytų Europos grupės – nes nebuvo jokių žinomų genetinių duomenų. Dar dviejų kultūrinių grupių Iberijoje genetiniai duomenys buvo gauti tik iš to paties vieno individo, teigiama pranešime.
„Genetika yra tikrai galingas įrankis, tačiau genetika iš tikrųjų nėra lygi kultūrai, – sako J. Bakeris. – Taigi, nors ir žinome apie šias genetines grupes, tai nebūtinai atspindi jų kultūrą – o tai, manau, tikrai svarbi žinia.“
Parengta pagal „Live Science“.
