Atradimas buvo padarytas atsitiktinai. 2021 m. Leibnico Baltijos jūros tyrimų instituto Vornemiundėje (Vokietija) geofiziko Jacobo Geerseno mokomosiose pratybose dalyvavę studentai, naudodami daugiakanalį sonarą, kartografavo jūros dugną už 10 km nuo Reriko miesto.
„Vėliau laboratorijoje supratome, kad ši struktūra neatrodo natūrali“, – pasakoja J. Geersenas.
Taigi, 2022 m. jis su kolegomis prie struktūros nuleido kamerą, kuri atskleidė akmenų eilę. „Tik susisiekę su archeologais supratome, kad tai gali būti kažkas reikšmingo“, – pasakoja geofizikas.
Nėra jokių priežasčių ar duomenų, kad šioje vietoje po vandeniu būtų buvęs pastatytas šiuolaikinis statinys, sako komandos narys, Rostoko universiteto (Vokietija) archeologas Marcelis Bradtmölleris. Mokslininkų komanda taip pat neįsivaizduoja jokio natūralaus proceso, kuris galėtų sukurti tokią struktūrą.
Tai leidžia manyti, kad siena buvo pastatyta tada, kai šioje teritorijoje buvo sausuma – o tai reiškia, kad jai turi būti nuo 8500 iki 14 000 metų, sako M. Bradtmölleris. Prieš tai šią teritoriją dengė ledo danga, kuri būtų sunaikinusi bet kokį akmeninį statinį – o vėliau kylantis jūros lygis šią teritoriją paskandino.
Siena eina palei kadaise buvusį ežerą. Joje yra apie 10 didelių, iki 3 metrų skersmens ir kelias tonas sveriančių akmenų, kuriuos jungia daugiau kaip 1600 mažesnių akmenų, dažniausiai nesveriančių nė 100 kg. Akmenys išdėstyti vienas šalia kito, o ne vienas ant kito – o sienos aukštis daugelyje vietų nesiekia nė metro.
Visi didieji akmenys yra ten, kur siena daro vingius. Taigi, komanda mano, kad statinys buvo pastatytas sujungiant didelius akmenis, kurie buvo per sunkūs, kad juos būtų galima perkelti, su mažesniais ir lengvesniais akmenimis.
M. Bradtmölleris mano, kad struktūrą tikriausiai pastatė medžiotojai-rinkėjai, priklausę vadinamajai Kongemozės kultūrai, pavadintai pagal vietovę Danijoje, kurioje rasta tokių artefaktų kaip akmeniniai įrankiai.
Labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra tas, kad statinys buvo naudojamas šiauriniams elniams nukreipti, sako mokslininkas. „Hipotezė, kuri šiuo metu labiausiai tinka, yra medžioklei skirta varomoji siena“, – teigia jis.
Nors manoma, kad šie medžiotojai-rinkėjai gyveno ir keliavo nedidelėmis grupėmis, jie galėjo susirinkti į didesnes grupes prie ežero, kai į vietovę atkeliaudavo šiauriniai elniai.
Panašių žemų sienelių, kartais vadinamų dykumų aitvarais, rasta daugelyje Afrikos ir Artimųjų Rytų vietų, taip pat Didžiuosiuose ežeruose Šiaurės Amerikoje. Kai kurių jų ilgis siekia iki 5 km, ir dabar visuotinai pripažįstama, kad jos buvo naudojamos medžioklei.
Nors šios sienos paprastai yra pakankamai žemos, kad gyvūnai, pavyzdžiui, antilopės, galėtų jas peršokti, tačiau bėgdamos bandomis jos paprastai to vengia, sako panašias struktūras aptikusi Marlize Lombard iš Johanesburgo universiteto Pietų Afrikoje. „Tokiomis aplinkybėmis gyvūnai linkę bėgti lygiagrečiai tokioms kliūtims, kaip žemos tvoros, užuot jas įveikę“, – sako ji.
Daugelį dykumų aitvarų sudaro dvi V raidės formos sienelės, skirtos gyvūnams nukreipti, tačiau ir viena sienelė gali būti veiksminga varomoji linija, sako M. Lombard. Viena iš naujai aptiktos sienelės galimybių yra ta, kad ji buvo naudojama šiauriniams elniams varyti į ežerą, kur jie buvo medžiojami iš valčių, sako M. Bradtmölleris.
Taip pat gali būti, kad netoliese kažkur yra antroji siena, kurią dengia nuosėdos, sako J. Geersenas. Jis planuoja tolesnius tyrimus – įskaitant panėrimus – siekdamas rasti tiesioginių akmens amžiaus žmonių buvimo įrodymus, tačiau kol kas mokslininkams sutrukdė blogas oras.
Kiti ekspertai taip pat pritaria tokioms išvadoms. „Manau, kad sienos, kaip dirbtinio statinio, pastatyto migruojančių šiaurinių elnių judėjimui nukreipti, argumentai yra pagrįsti“, – sako Jorko universiteto (Jungtinė Karalystė) archeologas Geoffas Bailey.
„Toks radinys leidžia manyti, kad gali būti išlikę ekstensyvūs priešistoriniai medžioklės kraštovaizdžiai, kurie anksčiau buvo matomi tik Didžiųjų ežerų regione, – sako Vincentas Gaffney iš Bradfordo universiteto Jungtinėje Karalystėje. – Tai turi labai didelę reikšmę pakrančių šelfų teritorijoms, kurios anksčiau buvo gyvenamos“.
Pasak J. Geerseno, šiuolaikinė veikla – pavyzdžiui, tralavimas, kabelių tiesimas ir vėjo jėgainių statyba – gali sunaikinti tokias vietas, todėl reikia daugiau tyrinėti, kad jas būtų galima atrasti, kol jos dar neišnyko.
Europoje nėra aptikta jokių kitų panašių statinių, sako M. Bradtmölleris. Jis mano, kad tikėtina, jog kadaise tokių struktūrų būta daug, tačiau jas sunaikino žmonių veikla.
Tyrimas paskelbtas žurnale „PNAS“.
Parengta pagal „New Scientist“.
