Tiubingeno universiteto (Vokietija) archeologas Nicholas Conardas ir jo kolegė archeologė Veerle Rots iš Lježo universiteto (Belgija) laikosi kur kas realistiškesnės nuomonės: mano, kad šios lazdelės buvo naudojamos tikrai ne burtams regzti. Dabar abu tyrėjai pateikė savo hipotezę patvirtinantį įrodymą.
2015 m. N. Conardas ir V. Rots su kolegų tyrėjų komanda Hohle Felso urve Acho slėnyje – 40 000 metų senumo archeologinėje radimvietėje, jau pagarsėjusioje tuo, kad joje buvo aptikta, kaip manoma, seniausia žmogaus figūra – aptiko 13 apdirbto mamuto kaulo fragmentų. Kaulo gabaliukai puikiai dera tarpusavyje ir sudaro 20,4 cm ilgio objektą su keturiomis skylutėmis, kurių pločio pakanka, kad pro jas būtų galima prakišti pieštuką. Bet tokia dramblio kaulo lazdelė neturi jokios akivaizdžios paskirties – bent jau iš pirmo žvilgsnio.
Tačiau mokslininkai buvo įsitikinę, kad tai įrankis, iš kurio buvo gaminamas vienas brangiausių akmens amžiaus išteklių – virvė: nes jame išlikę puikios būklės grioveliai ir augaliniai pluoštai.
„Šis įrankis atsako į klausimą, kaip paleolito laikais buvo gaminamos virvės, kuris mokslininkus glumino dešimtmečius“, – 2016 m. sakė V. Rots.
Nors daiktai iš akmens, elnio rago ir dramblio ar mamuto kaulo gali išlikti per tūkstantmečius, mažiau patvarios medžiagos – pavyzdžiui, augalinis pluoštas – ilgainiui suyra. Tačiau virvės, virvelės ir siūlai paleolite turėjo būti gyvybiškai svarbūs produktai, naudojami surišti ir sutvirtinti viską nuo pakuočių iki ginklų, nuo maisto iki drabužių. Neįsivaizduojama, kad nebūtų egzistavusi kokia nors technologija, leidžianti lengvai pasigaminti tokį dalyką.
Norėdami dar kartą įrodyti, kad šis artefaktas kartu su kita, ne taip gerai išsilaikiusia „perforuota lazdele“ (vok. Lochstab), rasta pasroviui nuo radimvietės Geißenklösterlės urve, buvo skirtas virvėms gaminti, F. Conardas ir V. Rots pagamino savo „lochstabą“ ir jį išbandė.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad lazdelė nebus praktiška ir patogi plonesnių virvių ir siūlų gamybai. Vis dėlto storesnes virves, sudarytas iš dviejų-keturių gijų, pavyko susukti greitai ir efektyviai.
Tyrėjai išbandė įvairias medžiagas, įskaitant elnių sausgysles, kanapių, linų ir dilgėlių pluoštą – ir nustatė, kad geriausius rezultatus davė katžolės, liepos ir gluosnio pluoštas.
Keturiems ar penkiems dalyviams laikant lazdelės repliką ir paduodant gijas, tyrėjai vos per 10 minučių sugebėjo nupinti 5 metrus kokybiškos katžolinės virvės, kuri buvo tvirta ir lanksti.
Tačiau kaip ir bet kokios rekonstrukcijos atveju, eksperimentas negali neginčijamai įrodyti, kad artefaktai tarnavo tam pačiam tikslui ar buvo naudojami tuo pačiu būdu. Tai, kad senovinį artefaktą galima įsivaizduojamai panaudoti tam tikru būdu, dar nereiškia, kad jis vis dėlto tam ir buvo naudojamas.
Panašūs daiktai taip pat gali turėti subtiliai skirtingą paskirtį – galbūt šios lazdelės galėjo būti skirtos prilaikyti antgalius, kol jie buvo tvirtinami prie strėlių – arba medienai tiesinti. Bet kartu su mikroskopine Hohle Felso lazdelės griovelių ir augalinių pluoštų analize galvosūkis, kaip prieš tūkstančius metų buvo gaminamos aukštos kokybės virvės, galbūt pagaliau turi savo sprendimą.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Science Advances“.
Parengta pagal „Science Alert
