„Tūkstančius metų žmonės stebi šį reikškinį ir apie tai galime rasti tūkstančių metų senumo užrašų“, – „Business Insider“ sakė Londono imperatoriškojo koledžo doktorantas Samas Fabianas, kuris ėmėsi ieškoti šio reikškinio priežasties.
S. Fabianas, Yashas Sondhi ir kiti biologai Kosta Rikos laukuose ir savo laboratorijoje įrengė didelės spartos vaizdo kameras, kad pamatytų, kaip šviesa veikia naktį skraidančių vabzdžių – pavyzdžiui drugelių, kandžių ir laumžirgių – judėjimą.
Laboratorijoje jie naudojo judesių fiksavimo metodą, vabzdžiams uždėdami miniatiūrinius žymeklius – panašius į tuos, kuriuos aktoriai dažnai dėvi filmuodami veiksmo scenas filmuose ir vaizdo žaidimuose.
„Tai iš tikrųjų suteikia mums išties fenomenalią raišką stebėti, kas vyksta“, – sakė S. Fabianas.
Turėdami vaizdo medžiagą, tyrėjai greitai pastebėjo bendrą tendenciją, būdingą kelioms rūšims.
Vabzdžiai atsukdavo į šviesą savo kūno viršų (arba nugarą), o jei šviesa būdavo žemiau arba horizontaliai jų skrydžio trajektorijos, juos tai dažnai priversdavo skraidyti ratais arba atsitrenkti.
Kai vabalai pernelyg priartėja prie dirbtinės šviesos, jie gali atsidurti beveik jos spąstuose, pasakoja tyrime nedalyvavęs Essigo entomologijos muziejaus (Vokietija) vykdantysis direktorius Peteris Oboyski.
„Tai pirmas kartas, kai parodėme, kad tai vyksta su naktiniais vabzdžiais prie dirbtinės šviesos“ – sakė S. Fabianas. Tyrėjai savo rezultatus paskelbė recenzuojamame žurnale „Nature Communications“.
Vabzdžiams reikia žinoti, kuris kelias veda aukštyn
„Ši idėja, kad jie [vabzdžiai] nori, jog jų viršus būtų nukreiptas į šviesą, yra logiška“, – aiškina P. Oboyski.
Norėdami susiorientuoti daugelis gyvūnų pasikliauja gravitacija ir vizualiniais ženklais, pasakoja entomologas. Vienas iš būdų, kaip kai kurie vabzdžiai orientuojasi – jie atsuka nugarą į šviesą, kuri dažniausiai sklinda iš virš jų esančio dangaus kūno.
Kad vabzdžiai galėtų skristi lygiagrečiaai su žeme ir pasukti, jie turi orientuotis, kuris kelias veda aukštyn sako mokslininkas. Patikimas šios informacijos šaltinis yra šviesa, sklindanti iš dangaus.
Kai vabzdžiai susiduria su kitu šviesos šaltiniu – tarkime, ugnimi iš apačios arba žibintu iš šono – jie stengiasi nukreipti savo kūno viršų į tą šviesą ir gali susipainioti arba atsitrenkti, dėsto P. Oboyski.
Tyrime daugiausia dėmesio buvo skiriama vabzdžių elgesiui, kai šviesa buvo art: mažiau nei 2 m atstumu.
„Manau, kad vis dar išlieka svarbesnis klausimas, kodėl juos traukia šviesa, esanti didesniu atstumu, į kurį atsakyti daug sunkiau“, – sako mokslininkas.
Atsakymo ieškoma ne veltui
Ne veltui mokslininkai jau seniai ieško atsakymo į klausimą, kodėl vabzdžius traukia dirbtinė šviesa. „Manau, kad yra ir praktinių priežasčių, dėl kurių norima tai suprasti, ir teorinių priežasčių“, – teigia P. Oboyski.
Pirma, kada nors tai galėtų padėti mums išvengti beatodairiško vabzdžių žudymo. „Naudojant vabzdžių naikinimo lempą padaroma daug papildomos žalos“, – turėdamas omeny, kad nužudomi ne tik uodai, bet ir visiškai nekenksmingi gyviai, pasakoja entomologas. O išsiaiškinti, kokia šviesa pritraukia uodus – ir tik uodus – būtų potenciali nauda.
P. Oboyski taip pat nerimauja, kad šviesos tarša daro įtaką vabzdžių navigacijai aplinkoje.
„Galbūt jie neranda poravimosi partnerių taip, kaip turėtų. Galbūt jie neranda maisto išteklių taip, kaip galėtų“, – sako jis.
P. Oboyski taip pat pastebėjo, kad teoriškai platesnė informacija apie vabzdžių skraidymą galėtų padėti inžinieriams vieną dieną sukurti skraidančius automobilius, rašo „Business Insider“.
