Nors fjordų yra viso pasaulio pakrantėse – nuo Aliaskos iki Škotijos ir Naujosios Zelandijos – Norvegijoje jų yra daugiau nei 1000, ir kai kurie yra pakankamai dideli, kad turėtų pavadinimus. Bet kodėl Norvegijoje tiek daug fjordų?
„Fjordai yra pasikartojančių ledynmečio ciklų ir ledo plokščių lygio kaitos rezultatas“, – sako Mančesterio universiteto (JK) paleoglaciologė Anna Hughes.
Dėl savo geografinės padėties Norvegija, kaip ir kitos vietovės, kuriose yra fjordų, nuo kvartero periodo pradžios – maždaug prieš 2,6 mln. metų – patyrė daug apledėjimo ciklų. Paskutinis iš šių ciklų truko maždaug prieš 120 000–11 700 metų – ir dažnai vadinamas tiesiog „ledynmečiu“ – tačiau tai buvo tik vienas iš daugelio ledynmečių.
Nors ledo plokštės gali atrodyti statiškos, iš tikrųjų jos yra gana dinamiškos. „Ledas teka ir juda iš aukštų taškų į žemus dėl savo vidinės deformacijos, arba gali slinkti kartu su po juo esančiomis nuosėdomis“, – sako A. Hughes.
Jų judėjimas traukia po apačia esančias uolas ir šlifuoja po jomis esančias nuosėdas ar uolienos pagrindą. Laikui bėgant jie išgraužia U formos slėnius. Kai vienas iš tokių stačių šoninių slėnių dėl į vandenyną įtekančio tirpstančio ledyno vandens susiformuoja, tirpstant ledynui į jį plūsteli jūros vanduo – ir taip susidaro fjordas.
Kad susidarytų tokie gilūs fjordai, kokie yra Norvegijoje, reikia daugybės ledynų slinkimo ir atsitraukimo ciklų. „Kai susiformuoja U formos slėniai, jie tampa ledo piltuvu būsimiems ledynams – atsiradę jie tarsi savaime plinta“, – pasakoja A. Hughes. Taigi, fjordas, pradėjęs formuotis vieno ledynmečio ciklo metu, didės ir kito ledynmečio metu – nes ledas ir toliau tose pačiose vietose darys gilesnius griovelius.
Techniškai fjordai gali susiformuoti bet kurioje vietoje, kur ledynai susiduria su vandenynu. Ledynų slėniai, neturintys išėjimo į jūrą, tampa kitokiais objektais – to pavyzdžiu yra Fingerio ežerai Niujorke, kurie yra panašios formos, su giliais ir stačiais šonais, teigia Bafalo universiteto geologas Jasonas Brineris.
Tačiau ne kiekvienoje apledėjusioje pakrantėje yra toks pats skaičius fjordų – arba tiek įspūdingų fjordų.
„Tai, kur susiformavo [fjordai], labai priklauso nuo geologijos, buvusios prieš kvartero periodą“, – aiškina J. Brineris.
Pavyzdžiui, nors gali atrodyti, kad minkštesnę uolieną lengviau raižyti, tačiau, norint sukurti didelio reljefo fjordą, reikia, kad uoliena būtų „struktūrinio vientisumo“, pasakoja mokslininkas. Jis palygino tai su kieto čederio sūrio ir trapaus fetos sūrio blokų pjaustymu: pirmasis išlaiko savo formą, o antrasis subyra. Kietos magminės uolienos, esančios Norvegijos pakrantėje, puikiai tinka fjordui su aukštomis ir stačiomis sienomis formuotis.
Kitose vietose, pavyzdžiui, Britų Kolumbijos pakrantėje, vis dar yra fjordų, bet reljefas ne toks didelis – nes ten ankstesnė geologija yra kitokio pobūdžio, pastebi J. Brineris.
Norvegijos vakarinė pakrantė taip pat yra tektoninių plokščių riba, kur žemyninė pluta susilieja su vandenyno dugno pluta. „Įspūdingiausi fjordai yra ten, kur ledo plokštė iš žemyno suteka į vandenyną, – teigia geologas. – Dėl storos žemyninės plutos ir plonos vandenyno plutos susidaro situacija, kai ledas išsilieja, tarsi leidžiantis laiptais žemyn“.
Kaimyninė Švedija taip pat buvo smarkiai apledėjusi – tačiau joje yra tik keli fjordai. Per daugumą pastarųjų milijonų metų ledynmečių Švedija buvo ledo dangos viduryje, o ne pakraštyje. Šioje ledo plokštės dalyje ledo srauto nevaržė topografija – pavyzdžiui, kalnai, aiškina A. Hughes. Ledas plito į Suomiją ir Rusiją, užuot tekėjęs į vandenyną ir raižęs fjordus.
Parengta pagal „Live Science“.
