Mokslininkai mikrobų DNR rado 2000 metų senumo žmonių skeletuose – ir panaudojo ją sudarydami seniausią žinomą iki šiol atrastą sifilio giminaičio genomą. Savo išvadas jie trečiadienį (sausio 24 d.) paskelbė žurnale „Nature“, o šis jų atradimas mikroorganizmo kilmę nukėlė daugiau nei 1000 metų atgal.
Dėl paties sifilio kilmės diskutuojama nuo tada, kai 1495 m. per Europą nusirito epidemija. Kristupas Kolumbas ir jo vyrai dažnai buvo kaltinami į Europą atvežę lytiškai plintančią infekciją, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad ši liga žemyne buvo dar prieš jų transatlantinę kelionę.
Šiuolaikiniai tyrimai taip pat atskleidė, kad sifilis yra tik viena iš keturių ligų, kurias sukelia tos pačios šeimos bakterijos. Kitos trys „treponeminės“ ligos – nevenerinis endeminis sifilis, frambezija ir pinta – nėra venerinės ir paprastai sukelia lėtines burnos bei odos infekcijas.
Pastaraisiais dešimtmečiais Europos ir Amerikos archeologai tyrinėjo sifilio ir jam giminingų ne venerinių ligų kilmę, ieškodami šioms ligoms būdingų kaulų pokyčių. Tačiau iki šiol jie nerado jokių genetinių įrodymų apie šias ligas iki pirmosios Kolumbo kelionės į Ameriką.
Dabar Ciuricho universiteto paleogenetikė Verena Schünemann ir jos komanda atrado bakterijos T. pallidum endemicum DNR skeletuose iš archeologinės radimvietės Jabutikabeiros II. Ši vietovė yra netoli Laguna do Camacho, pietinėje Brazilijos pakrantėje.
Jabutikabeiroje II per 1500 metų laikotarpį nuo 1200 m. pr. m. e. iki 400 mūsų eros metų buvo palaidota daugiau kaip 200 žmonių, kiekvienas jų buvo glaudžiai suvystytas ir jam buvo įdėtos įkapės – pavyzdžiui, akmeniniai įrankiai, žuvis ir raudona ochra. Ankstesnė skeletų analizė atskleidė dešimtis kaulų pažeidimų atvejų, kurie bylojo apie treponeminę ligą.
Siekdami išsamiau ištirti šiuos palaikus, V. Schünemann su kolegomis ištyrė 99 skeletų kaulų mėginius, ieškodami patogenų DNR. Jie nustatė, kad 37 skeletų kaulų DNR treponemijų atžvilgiu buvo teigiama. Keturiuose iš 350 m. pr. m. e. – 573 m. datuojamuose mėginiuose tyrėjai gavo pakankamai duomenų, kad galėtų atkurti sukėlėjo genomą.
„Netikėtai šie genomai yra nepaprastai panašūs į šiuolaikinio nevenerinio endeminio sifilio sukėlėjo genomus“, – rašo tyrėjai.
Ši liga plinta tarp žmonių per sąlytį su odos ar burnos pažeidimais. Šiandien jis paplitęs karštose, sausringose Viduržemio jūros rytinės dalies ir vakarų Azijos vietovėse – o ne pakrančių, drėgnose vietovėse, pavyzdžiui, Brazilijoje.
Kaip ir venerinis sifilis, nevenerinis endeminis sifilis gali būti gydomas antibiotikais. Tačiau prieš tūkstančius metų Brazilijos čiabuviai greičiausiai neturėjo veiksmingo gydymo, todėl paprasčiausiai gyveno su šia liga.
„Nėra istorinių tekstų, kuriuose būtų aprašyti simptomai, kuriais žmonės sirgo prieš 2000 metų, – pasakoja V. Schünemann. Tačiau „bakterijos greičiausiai taip pat sukeldavo panašius odos pažeidimus [kaip ir šiuolaikinis nevenerinis endeminis sifilis]“.
Atrodo, kad nė vienas iš Jabutikabeiroje II palaidotų žmonių nebuvo atstumtas dėl savo ligos. „Asmenys, kurių treponemų DNR buvo teigiama, nebuvo palaidoti atskirai nuo kitų asmenų – o tai rodo, kad su jais buvo elgiamasi vienodai“, – rašo tyrėjai.
Mokslininkai teigia, kad pagal šį tyrimą nevenerinis endeminis sifilis Pietų Amerikoje atsirado gerokai anksčiau nei XV a. įvyko kontaktas su Europa. Tai taip pat leido mokslininkams perskaičiuoti tikėtiną bakterijos atsiradimo datą – panašu
Projekte nedalyvavusi Arizonos valstybinio universiteto antropologė Brenda Baker sako, kad tyrimo rezultatai yra labai įdomūs ir patvirtina hipotezę, jog treponeminės ligos Amerikoje egzistuoja jau seniai.
„Tokio senovinio treponemų genomo atkūrimas leidžia manyti, kad netrukus galėsime užpildyti didžiules spragas mūsų supratime apie šio patogeno evoliuciją ir paplitimą senovėje, nes daugiau aDNA [senovinės DNR] bus atkurta kitose pasaulio vietose“, – teigia ji.
Tačiau ši nauja nevenerinio endeminio sifilio kilmės data nesuteikia informacijos apie venerinio sifilio kilmę, pažymi V. Schünemann.
„Deja, neturime pakankamai duomenų, kad galėtume pasakyti, kuris [T. pallidum] porūšis yra seniausias, – sako ji. – Reikėtų daugiau senų kitų porūšių genomų“.
Parengta pagal „Live Science“.
