Atrodo, kad ankstyviausi žmonių palaikai yra iš anksčiau nežinomos bendruomenės, gyvenusios dar prieš sambakijus (sambaquian) – pakrantės medžiotojus-rinkėjus, kurie istoriškai gyveno šioje vietovėje. Šie radiniai yra seniausi, liudijantys žmonių šiaurės rytų Maranhano valstijoje buvimą.
Kapinynas, kuriame yra įvairių laikotarpių žmonių palaikų, buvo atkastas São Luíse, Maranhano sostinėje ir didžiausiame mieste, prieš pradedant statybas. Palaidojimai buvo rasti vadinamajame Rosanės ūkyje, kuri tapo miesto archeologine radimviete, esančia tarp dviejų judrių prospektų.
Archeologai jau žinojo, kad São Luís (Sen Luis) vietovėje, kuri dar vadinama Upaon-Açu, tupių ir guaranių vietinių gyventojų kalbomis reiškiančia „didžioji sala“, yra priešistorinių žmonių veiklos pėdsakų.
Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Rosanės ūkyje buvo rastas priešistorinis žandikaulio kaulas, o kiti São Luís rasti artefaktai datuojami 6000 metų, pasakoja vyriausiasis naujausių kasinėjimų archeologas Wellingtonas Lage. Palaikai buvo priskirti sambakijų tautoms. Ši žmonių grupė vertėsi jūros ištekliais ir iš maisto likučių statė kriauklių pylimus, kurių aukštis siekė iki 30 metrų.
Per naujausius kasinėjimus, kurie prasidėjo 2019 m. birželį, iš pradžių aptikta įvairių keramikos dirbinių fragmentų ir akmeninių įrankių. Vėliau, 2020 m., per patį pandemijos COVID-19 įkarštį, maždaug 60 cm gylyje archeologai aptiko pirmąjį skeletą.
Nuo to laiko komanda iš viso rado 43 skeletus ir apie 100 000 artefaktų fragmentų iš mažiausiai keturių skirtingų nuosėdų sluoksnių – o tai leidžia manyti, kad šioje vietoje žmonės gyveno mažiausiai keturiais skirtingais laikotarpiais, trukusiais iki 8500 metų.
Pasak W. Lage'o, skeletai yra žemo ūgio, aukščiausias iš jų – 1,6 m. Dauguma jų priklauso suaugusiems vyrams, yra dviejų vaikų palaikai. „Pirminė analizė rodo, kad tai buvo asmenys, užsiimantys įtempta fizine veikla – tai liudija kaulų žymės, rodančios apkrovą ir didelį judrumą“, – sako archeologas.
Giliausiai palaidotas skeletas aptiktas beveik dviejų metrų gylyje. Archeologai jį datavo naudodami optiškai stimuliuojamos liuminescencijos (OSL) datavimo metodą. Šiuo metodu nustatoma, kada paskutinį kartą tam tikri mineralai, esantys šalia kaulų, buvo veikiami šiluma ar Saulės šviesa. Gauti rezultatai parodė, kad tai įvyko prieš 7000–10 000 metų – ir atskleidė galimą paslaptingą „ikisambakišką“ regiono populiaciją.
„Šie radiniai yra seniausi Maranhão valstijoje, iš holoceno periodo vidurio ir pradžios [prieš 11 700 metų iki dabar] atspindi pasaulio istoriją tuo metu, kai buvo apgyvendinta Amerika“, – teigia kasinėjimuose nedalyvavusi Brazilijos nacionalinio istorinio ir meninio paveldo instituto (IPHAN) archeologė Sara Batista.
Kad patvirtintų skirtingų dirvožemio sluoksnių datavimą, vasarį W. Lage išsiųs mėginius į JAV laboratoriją „Beta Analytic“ datavimui radioaktyviąja anglimi – kad komanda galėtų nustatyti, kada vietovėje gyveno šios grupės: ikisambakijai, sambakijai, tupi (Amazonės kultūra) ir tupinambái – tupi pogrupis, kuris gyveno Atlanto vandenyno pakrantėje ir nuo 1500 m. palaikė ryšius su europiečiais.
Tikimasi, kad lauko darbai Rosanės ūkyje bus atlikti per šešis mėnesius, rašo „Live Science“.
