Per karantiną daugelis žmonių pirmą kartą pradėjo užsiiminėti veikla lauke, rašo „New Scientist“ apžvalgininkė Penny Sarchet – ir pastebėjo, kad tai pagerino jų savijautą.
Net jei jau žinote, kad laikas, praleistas tarp augalų, gyvūnų ir kitų gamtos objektų, yra naudingas, vis tiek galite nustebti, kiek daug įrodymų rodo, koks naudingas jis iš tikrųjų yra. Dauguma jų iš esmės yra gauti atlikus tyrimus, kurių metu buvo ieškoma greitųjų būdų, kaip panaudoti gamtą sveikatos labui.
Pavyzdžiui, Japonijoje atliktas tyrimas parodė, kad vien žiūrėjimas į augalus keičia smegenų veiklą ir yra susijęs su mažesniu stresu, pykčiu ir liūdesiu, taip pat mažesniu kraujospūdžiu, raumenų įtampa ir pulsu.
Galimybė matyti augalus ir medžius iš pooperacinių ligoninių palatų susijusi su geresne nuotaika, mažesniu chirurginių komplikacijų skaičiumi, mažesniu skausmą malšinančių vaistų vartojimu ir trumpesniu buvimu ligoninėje. Tokie tyrimai nėra išimtis – panašios išvados skelbtos ne kartą.
Pavyzdžiui, atrodo, kad pakanka vos penkių minučių buvimo gamtoje, kad pagerėtų žmogaus savijauta ir nuotaika. Tai įkvepia, nes argi mums visiems gali būti sunku į savo kasdienybę įtraukti papildomas penkias minutes gamtoje? Tačiau mintis, kad mums taip trūksta gamtos, kad net mažiausia jos dozė gali būti naudinga, taip pat atrodo gana apgailėtinai, rašo P. Sarchet.
Kaip pasakoja apžvalgininkė, nuorodų į garsaus amerikiečių biologo, gamtininko, ekologo Edwardo Osborne'o Wilsono sugalvotą biofilijos sąvoką – idėją, kad žmonėms reikia ir jie siekia ryšio su gamtos pasauliu, – yra daug, bet pateikti išsamų mokslinį paaiškinimą, kodėl mums patinka gamta, turbūt šiek tiek panašu į bandymą paaiškinti, kodėl žmonės mėgsta šokoladą. „Taip, galima kalbėti apie tai, kad šokoladas dėl riebalų kiekio maloniai tirpsta burnos temperatūroje – bet tai ne visai atspindi visą patirtį, ar ne?“, – rašo P. Sarchet.
Atrodytų, gana akivaizdu, kad pasivaikščiojimas gamtoje arba popietė, praleista ravint piktžoles, yra gera širdies ir kraujagyslių mankšta. Saulė padeda pasigaminti vitamino D ir reguliuoja cirkadinius ritmus. Arba kad pasivaikščiojimo klubai, paukščių stebėjimo grupės ir bendruomenės sodai gali praturtinti gyvenimą socialiniu bendravimu.
Viena iš idėjų, prie kurios nuolat grįžtama, yra dėmesio atkūrimo teorija. Kaip rašo kita „New Scientist“ apžvalgininkė Catherine de Lange, didžioji kasdienio gyvenimo yra dalis susijusi su nukreiptu dėmesiu, kai turime slopinti dėmesį blaškančius veiksnius – kad galėtume susitelkti rašydami elektroninį laišką ar skaitydami ataskaitą.
Dėmesio blaškymo slopinimas iš esmės vargina. Tačiau nevalingas dėmesys yra daug įdomesnis – čia reikėtų kalbėti apie tuos atvejus, kai mūsų dėmesį patraukia mus supantys dirgikliai ir mes galime tiesiog su jais susitaikyti – pavyzdžiui, pastebėdami, kaip vėjas judina lapą ar įtrūkimus užšalusioje balutėje. Atrodo, kad tai leidžia mūsų smegenims pailsėti nuo sutelkto mąstymo, kurio taip trokštame.
Naršydami mokslinę literatūrą apie gamtos teikiamą naudą, galime pasijusti šiek tiek distopiškai – ar galime padėti ligoniams pasveikti priminimu apie seniai pamirštą laukinę gamtą, medžio nuotrauka? Tačiau penkių minučių gamtoje per dieną tikrai gali pakakti, kad pagerėtų nuotaika, o jei tikrai norisi gauti naudos, reikėtų siekti daugiau nei dviejų valandų per savaitę. Tai nėra taip neįmanoma, kaip gali atrodyti – 25 minutės kiekvieną darbo dieną – ar tai būtų kavos puodelis sode, ar pasivaikščiojimas parke per pietus, ar gamtos tyrinėjimas su vaikais po pamokų.
P. Sarchet siūlo pradėti nuo mažų žingsnelių – 5 minučių sode kiekvieną dieną. „Tikiuosi, kad skiriant daugiau laiko gamtai pasirūpinti mumis, ji savo ruožtu motyvuos mus pačius skirti daugiau laiko rūpinimuisi gamta“, – pastebi „New Scientist“ apžvalgininkė.
