Senovės Egiptas, Romos imperija, majai, Kinijos Čingų dinastija – visos šios civilizacijos savo laiku tiesiog žibėjo. Tačiau visais atvejais po šlovės dienų sekė žlugimas. Atrodo, kad tai neišvengiama bet kurios kultūros trajektorija. Dar daugiau, panašu, kad Vakarų civilizacija šį likimą patiria dabar. Krizės požymiai akivaizdūs – nuo didėjančios ekonominės nelygybės ir politinės poliarizacijos iki smurtinių konfliktų ir ekologinių katastrofų. Daugelis mano, kad tai pasaulinė „polikrizė“, kelianti rimtą, galbūt net egzistencinę grėsmę šiuolaikinėms visuomenėms.
P. Turchinas teigia prognozavęs, kad taip nutiks. Jis pasakoja daugiau nei prieš du dešimtmečius pradėjęs taikyti sudėtingų sistemų matematiką istorijai, bandydamas atskleisti esminius dėsningumus. Taikydamas šį metodą atrado, kad smurtinis politinis nestabilumas pasireiškia dviem ciklais: vienas jų pasiekia piką maždaug kas 50 metų, o kitas – kas du ar tris šimtmečius.
Mokslininkas sako, kad taikydamas tai JAV ir Vakarų Europai, buvo sukrėstas – kai suprato, kad šios visuomenės yra gerokai pažengusios krizės kryptimi. P. Turchinas pasakoja 2010 m. žurnale „Nature“ pateikęs prognozę, kad krizė sustiprės ir pasieks piką 2020-aisiais – ir po dešimtmečio įrodymai patvirtino šią jo prognozę.
Su kai kuriomis iš šių minčių galima susipažinti neseniai pasirodžiusioje jo knygoje „End Times“ (liet. „Pabaigos laikas“). „Turbūt nenuostabu, kad recenzentai mano darbui apibūdinti vartojo tokius žodžius kaip „žlugimas“, „revoliucija“ ar net „pražūtis“. Todėl galbūt nustebsite sužinoję, kad nemanau, jog žlugimas yra neišvengiamas. Tiesą sakant, mano naujausi tyrimai atskleidžia kai ką žavingo ir džiuginančio: žmonių visuomenės evoliucionavo taip, kad tapo mažiau linkusios į žlugimą. Dar geriau, ši įžvalga gali padėti mums įveikti dabartinę krizę“, – pasakoja mokslininkas.
Daugiau nei tris dešimtmečius su kolegomis jis rinko duomenis apie ankstesnes visuomenes, kai jos grimzdo į krizę ir vėliau iš jos išbrido. Ano jo, tai buvo kruopštus darbas, nes buvo reikalinga informacija apie dešimtis kiekybiškai išmatuojamų kintamųjų, apibūdinančių pagrindines socialinių sistemų savybes ir atspindinčių jų dinamiką. Jei tiesioginių rodiklių nėra – kuo toliau į praeitį, tuo dažniau tai pasitaiko – reikėjo rasti netiesioginius rodiklius, kurie veiktų kaip pakaitalai. „Šiuo metu turime duomenų apie beveik 200 krizių atvejų per pastaruosius 5000 metų, ir jais remdamiesi sukūrėme didžiulę istorinę duomenų bazę „CrisisDB“. Naudodamiesi ja, galime pradėti ieškoti dėsningumų“, – teigia P. Turchinas.
Krizių duomenų bazė
Mokslininkus nustebino tai, kiek nedaug kintamųjų reikia norint nustatyti, ar visuomenė ritasi į krizę. Valstybės skola, valdžios teisėtumo praradimas ir geopolitinis bei geoekonominis spaudimas iš užsienio – visi jie yra svarbūs. Tačiau du pagrindiniai artėjančios krizės rodikliai yra „liaudies imiserizacija“, t. y. stagnuojanti ar net mažėjanti daugumos gyventojų gerovė, ir „elito perprodukcija“, kuri reiškia, kad visuomenėje atsiranda daug daugiau norinčiųjų tapti elitu, nei yra jiems prieinamų valdžios postų. Šie du rodikliai yra susiję, nes norint veiksmingai mesti iššūkį status quo, reikia, kad gyventojų nepasitenkinimą (kuris kyla dėl imiserizacijos) nukreiptų ir organizuotų disidentinis elitas (tie, kurie nusivylę įtakos ir turto siekimu).
Nors artėjimas prie krizės yra gana stereotipiškas, mokslininkų analizė rodo, kad tipiško žlugimo nėra. „CrisisDB“ leido mums nustatyti iš viso 13 žlugimo pasekmių, o mūsų analizė rodo, kad krizių eiga labai skiriasi. Dažniausiai visuomenė iš „pabaigos laiko“ išsikapsto per kruviną pilietinį karą arba smurtinę revoliuciją. Kitos galimos pasekmės – sunkios demografinės pasekmės, dėl kurių netenkama daugumos gyventojų, valdovai nuverčiami arba nužudomi, o valdantysis elitas nuverčiamas per socialinę revoliuciją, arba kartais išnaikinamas. Krizė taip pat gali lemti teritorinį susiskaldymą, sostinės sunaikinimą ar apleidimą, arba užkariavimą, kurį įvykdo išorės priešai“, – pasakoja mokslininkas.
Anot jo, visiškas žlugimas (kai visuomenė žlunga daugeliu aspektų) pasitaiko gana retai. Vietoje to paprastai dominuoja kelios dimensijos, o kai kuriais atvejais lyderiai ir gyventojai sugeba susitelkti ir įveikti socialinius sukrėtimus be smurto.
„Žlugimas nėra neišvengiamas. Konkretizuokime šį rezultatą, prisimindami prieš du šimtmečius per pasaulį nusiritusią socialinio nestabilumo bangą. Nors krizes daugiausia lemia vidaus veiksniai, nė viena šalis negyvena visiškai izoliuotai, todėl platesnės įtakos – geopolitinės, ekonominės ir kultūrinės – paprastai lemia, kad krizės skirtingose valstybėse netobulai sinchronizuojasi“, – sako P. Turchinas.
Jis teigia savo ankstesniame darbe nustatęs, kad tokie „nesantaikos amžiai“ kartojasi maždaug kas du šimtmečius. „Šiandien gyvename savo nesantaikos amžiuje. Ankstesnis, revoliucijų amžius, piką pasiekė XIX a. viduryje (nors jo atgarsiai tęsėsi iki XX a. pradžios). Jam priklausė ir 1848 m. revoliucijos, nusiritusios per Europą nuo Prancūzijos iki Vokietijos, Austrijos, Italijos ir daugybės mažesnių valstybių. Be to, nuo šeštojo XIX a. dešimtmečio kilo, o septintajame dešimtmetyje piką pasiekė neramumai Kinijoje, Rusijoje ir JAV. Iš esmės ši nestabilumo banga paveikė visas didžiąsias pasaulio tautas. Vis dėlto padarinių sunkumas labai skyrėsi“, – pasakoja mokslininkas.
Pasak jo, didžiausias sukilimas nutiko 1850–1864 m. Čingų Kinijoje įvykęs Taipingų sukilimas. Žuvo apie 20–30 mln. žmonių, todėl tai buvo kruviniausias pilietinis karas žmonijos istorijoje. Panašiai ir Amerikos pilietinis karas, vykęs 1860–1865 m., yra kruviniausias karas JAV istorijoje, per kurį žuvo daugiau kaip 600 000 žmonių. Kita vertus, Britų imperija, nors ir 1838–1857 m. čartistų laikotarpiu patyrė daug neramumų, sugebėjo išvengti smurtinės revoliucijos. Vietoje to valdantysis elitas bendradarbiavo ir priėmė keletą reformų, kurios sušvelnino krizę – pavyzdžiui, leido darbininkams burtis į organizacijas ir išplėtė balsavimo teisę.
Kita didelė imperija, Rusija, taip pat išvengė žlugimo. Ji pateko į krizę šeštajame XIX a. dešimtmetyje, tačiau, nepaisant žeminančio pralaimėjimo Krymo kare, didėjančių valstiečių neramumų ir anarchistų vykdomos sprogdinimų kampanijos, viskas baigėsi palyginti nesmurtiniu būdu, vyriausybei priėmus keletą reformų, įskaitant baudžiavos panaikinimą.
Pasak P. Turchino, dabartiniame nesantaikos amžiuje šis istorinis faktas yra padrąsinantis. Tačiau naujausia „CrisisDB“ analizė siunčia ir dar pozityvesnę žinią. „Kai su kolegomis nagrinėjome, kaip krizės vyko įvairiose visuomenėse per 5000 metų, kuriuos apima duomenų bazė, nustatėme, kad ankstyvosios valstybės buvo daug trapesnės nei vėlesnės. Yra ryškus empirinis dėsningumas: kuo labiau artėjame prie šiandienos, tuo socialiniai ir politiniai lūžiai, kuriuos sukelia krizės, tampa ne tokie dideli“, – dėsto tyrėjas.
Gyventojų skaičiaus mažėjimas
Norint tai pamatyti kiekybiškai, mokslininkas siūlo sutelkti dėmesį į vieną žlugimo aspektą – gyventojų skaičiaus mažėjimą. Tai pateisinama, nes visuomenės dydis yra bene svarbiausia jos savybė, o gyventojų skaičiaus mažėjimas atspindi žmonių kančias – nes žmonės miršta dėl smurto, epidemijų ir bado arba tampa pabėgėliais.
„Be to, žinomi praeities visuomenių žlugimo pavyzdžiai paprastai buvo susiję su drastišku gyventojų skaičiaus sumažėjimu. Geras pavyzdys – majų civilizacijos pabaiga, nors tik atsiradus šiuolaikinėms technologijoms (pavyzdžiui, lidarui), archeologai atrado, kad džiunglėse aplink apleistus majų centrus kadaise buvo daug namų, laukų ir kelių“, – pastebi P. Turchinas.
„Ką matome, kai praeities krizių sunkumą vertiname pagal gyventojų skaičiaus mažėjimo mastą? Pirmiausia paimkime Taipingų sukilimą. Jis sumažino Kinijos gyventojų skaičių 13 proc. – nuo 412 mln. 1850 m. iki 358 mln. 1870 m. Nepaisant šio praradimo masto, jis nublanksta prieš Hanų dinastijos žlugimą 220 metais. Didžiausias dinastijos valdymo laikų gyventojų skaičius klestėjimo viršūnėje buvo apie 60 milijonų. Po žlugimo jų buvo mažiau nei 20 milijonų“, – teigia mokslininkas.
Anot jo, vėlesnių Kiniją valdžiusių dinastijų – Tangų, Songų ir Mingų – valdymo laikotarpiai taip pat buvo susiję su dideliu gyventojų skaičiaus mažėjimu, tačiau laikui bėgant gyventojų skaičius mažėjo.
„Arba paimkime dabartinę Vokietiją. Kaip minėta, 1848 m. ją sukrėtė revoliucija. Tačiau ši nestabilumo banga neturėjo rimtų demografinių pasekmių. Palyginkime su ankstesniu XVII a. prasidėjusiu nesantaikos amžiumi. Nuo 1618 m. Europoje siautėjo Trisdešimties metų karas, per kurį žuvo milijonai žmonių, o kai kuriuose Vokietijos regionuose liko vos 50 proc. buvusių gyventojų““ – atkreipia dėmesį tyrėjas.
Jo teigimu, šie pavyzdžiai iliustruoja bendrą žmonijos istorijos tendenciją. „Tačiau mūsų analizė atskleidžia daugiau. Žmonių visuomenės tapo atsparesnės todėl, kad jos tapo sudėtingesnės – nors ir tik tam tikra prasme. Tai skamba stebėtinai: archeologijoje įprastas siužetas, kad sudėtingos visuomenės yra labai linkusios žlugti. Iš tiesų įtakingoje knygoje „The Collapse of Complex Societies“ (liet. „Sudėtingų visuomenių žlugimas“) Josephas Tainteris, dirbantis Jutos valstijos universitete, teigia, kad būtent sudėtingumo kaupimasis kenkia stabilumui. Tačiau P. Turchino ir jo kolegų analizė rodo ne tai.
„Kad tai suprastume, turime atskirti du sudėtingumo aspektus. Pirmasis yra mastas. Paprasčiausiai tai yra gyventojų skaičius, t. y. valstybės ar imperijos valdomų žmonių skaičius. Tačiau yra ir kitų masto aspektų, įskaitant valstybės teritoriją arba tai, kiek žmonių gyvena sostinėje ir kituose miestuose. Didėjant visuomenės mastui, ją tampa sunkiau valdyti. Nuo sostinės nutolę regionai labiau linkę į separatizmą ir atsiskyrimą. Didelėse daugiatautėse imperijose kyla įtampa tarp skirtingų etninių grupių. Kadangi nuo tada, kai maždaug prieš 5000 metų atsirado valstybės, jų mastas turėjo tendenciją didėti, dėl šios tendencijos jos turėjo tapti trapesnės“, – aiškina mokslininkas.
Sudėtingos visuomenės
Tačiau P. Turchino teigimu, antrasis sudėtingumo aspektas rodo priešingą tendenciją. Valstybės ne tik didino savo mastą, bet ir institucinį sudėtingumą. „Dėl tarpvalstybinės konkurencijos ir konfliktų jos įgijo sudėtingesnes informacijos apdorojimo, ekonominių mainų ir valdymo sistemas. Valstybinė biurokratija tapo veiksmingesnė, taip pat padidėjo valdovų ir elito suvaržymai. Kaip ir bet kurioje evoliucijos formoje, taip ir čia išliko stipriausi. Paprasčiau tariant, valstybės, kurios nesugebėjo įgyti tokio sudėtingumo, žlugo, o jų teritorijas ir gyventojus perėmė pajėgesni varžovai“, – pasakoja tyrėjas. Taigi, tai, dėl ko visuomenė tampa atsparesnė vidiniams ir išoriniams sukrėtimams, yra „naudingas sudėtingumas“, t. y. iš esmės socialinių technologijų, kurios daro visuomenę geriau organizuotą, labiau sutelktą ir funkcionalią, kaupimas.
Plėtodama šią mintį, mokslininkų komanda neseniai atliko naują svarbią neolito visuomenių, išplitusių iš Azijos į Europą prieš 9000–5000 metų, analizę. Šie pirmieji Europos žemdirbiai gyveno paprasčiausiai organizuotose visuomenėse. Iš esmės kiekvienas kaimas buvo atskira nepriklausoma valstybė. Nebuvo rašto, biurokratų ir, matyt, paveldimų valdovų (jie išryškėjo vėlesniame bronzos amžiuje). Tačiau šios ikivalstybinės visuomenės nebuvo apsaugotos nuo demografinio žlugimo. „Visur, kur turime išsamios informacijos apie gyventojų skaičiaus dinamiką, pastebime, kad po piko paprastai sekdavo nuosmukis, kai išnykdavo daugiau nei pusė gyventojų, o kartais būdavo apleidžiamas visas regionas“, – aiškina P. Turchinas.
Pasak jo, tai kitokio pobūdžio žlugimas nei daugialypis procesas, kurį tyrėjai nustatė sudėtingose žmonių visuomenėse, organizuotose kaip valstybės. Be to, dėl šių drastiškų gyventojų skaičiaus mažėjimo priežasčių ginčijamasi: vieni tyrėjai nurodo klimato kaitą, kiti kaltina dirvožemio nualinimą, treti ieško epidemijos požymių. „Mūsų atlikta analizė rodo, kad pagrindinis kaltininkas buvo smurtiniai konfliktai. Kad ir kokios būtų priežastys, vis daugiau įrodymų rodo, kad demografiniai nuosmukiai priešistorėje nebuvo retas reiškinys. Gavus kiekybinių duomenų apie vis daugiau regionų, pradeda atrodyti, kad tokie drastiški gyventojų skaičiaus mažėjimai yra taisyklė, o ne išimtis“ – teigia mokslininkas.
Jo teigimu, šio tyrimo pasekmės, kartu su atliktos „CrisisDB“ analizės rezultatais, yra stulbinančios. Per pastaruosius 10 000 metų žmonijos kultūrinės evoliucijos ilgas lankas lėmė vis didesnio masto visuomenių susikūrimą, ir tokios visuomenės įvairiai sėkmingai bandė slopinti vidinį smurtą. „Iš pradžių jos buvo gana trapios ir lengvai įsiveldavo į pilietinius karus, kurie jas išardydavo. Tačiau palaipsniui jos išvystė vis daugiau ir geresnių institucijų, kurios didino jų atsparumą vidiniams ir išoriniams sukrėtimams. Žlugimas tapo mažiau tikėtinas“, – sako P. Turchinas.
„Manau, kad galime pasinaudoti šia išvada, kad pasiektume geresnių rezultatų Vakarų civilizaciją šiuo metu krečiančioje krizėje. Šiuolaikinės visuomenės jau turi daug „naudingo sudėtingumo“, tačiau mums reikia sustiprinti praktiką ir institucijas, kurios, kaip žinome, padės mums būti atspariausiems žlugimui. Be to, visuomenės yra labiau tarpusavyje susijusios, o problemos, su kuriomis susiduriame, yra globalesnės nei bet kada žmonijos istorijoje. Jei norime įveikti tokius iššūkius kaip klimato kaita, karas ir nelygybė, turime tai atspindėti savo socialiniame sudėtingume“, – tvirtina mokslininkas.
Anot jo, laikas bėga, todėl negalime tiesiog laukti, kol kultūrinė evoliucija tai išspręs už mus. „Išsamiai išanalizavęs praeities sėkmės istorijas, kai valstybės išvengė pilietinio karo ir išsprendė krizes tinkamai derindamos politikos priemones ir reformas, supratau, kad galiausiai reikia, jog svarbiausi asmenys imtųsi veiksmų. Norint išvengti žlugimo, elitą reikia priversti rūpintis bendruoju gėriu. O tam reikia dviejų dalykų: pilietinių socialinių judėjimų spaudimo ir nesavanaudiškų asmenų, kurie jiems vadovautų“, – apibendrina Kompleksiškumo mokslo centro mokslininkas.
