Dabar nauji genetiniai tyrimai atskleidė naują faktą: šamanė, palaidota Bad Diurenberge, Rytų Vokietijos mieste, buvo ne kūdikio motina, o ketvirto ar penkto laipsnio berniuko giminaitė, kuri galėjo būti palaidota dešimtmečiais anksčiau už vaiką, rašoma straipsnyje, paskelbtame konferencijoje „Propylaeum“.
„Mes sekvenavome visą šios moters, gyvenusios [maždaug] prieš 9000 metų, genomą, – pasakoja straipsnio bendraautorius ir Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto Vokietijoje Archeogenetikos skyriaus grupės vadovas Wolfgangas Haakas. – Mezolito moters iš Bad Diurrenbergo genetinis profilis būdingas Vakarų Europos medžiotojams-rinkėjams – populiacijai, kuri, kaip rodo pavadinimas, vėlyvojo paleolito pabaigoje ir ankstyvajame holocene, taigi maždaug po [maždaug] 14 000 metų [prieš mūsų erą], užėmė didžiąją dalį Vidurio ir Vakarų Europos.“
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad moteris, kuriai mirties metu buvo 30–40 metų, buvo liekno kūno sudėjimo ir maždaug 1,55 metro ūgio, sakoma pareiškime.
„Ji turėjo tamsesnius plaukus ir odos spalvą nei šiuolaikiniai europiečiai ir greičiausiai šviesesnes, melsvas akis, – pasakoja W. Haakas. – Šie bruožai būdingi Vakarų Europos medžiotojams-rinkėjams.“
Tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad moteriai torso apačioje trūko raumenų ir kaukolėje buvo „nenormaliai išsivysčiusi kraujagyslė“.
„Ant kaulo buvo mažai arba visai nebuvo pastebimų raumenų prisitvirtinimo vietų, kitaip nei ant daugelio kitų mezolito laikotarpio žmonių palaikų, – sako straipsnio bendraautorius ir Berlyno Laisvojo universiteto archeologijos profesorius, archeologas Jörgas Orschiedtas. – Tačiau ji toli gražu nebuvo neįgali ar kaip nors fiziškai suvaržyta.“
Mokslininkai taip pat pastebėjo „labai retą anatominę anomaliją“ jos kaukolės pagrinde, kuri „galėjo sukelti slankstelinės arterijos užspaudimą, kai galva būna tam tikroje padėtyje“, sako J. Orschiedtas. „Nors tai nesukeltų sąmonės netekimo, tačiau galėtų sukelti lengvus neurologinius reiškinius. Tikėtina pasekmė yra nevalingas akių virpėjimas. Žiūrovams tai atrodytų erzinančiai ar keistai ir tikriausiai turėjo įtakos jos, kaip šamanės, statusui“, – pasakoja mokslininkas.
Kalbant apie kūdikį, atlikus genetinę analizę buvo padaryta išvada, kad jie buvo giminaičiai ir juos skyrė kelios kartos.
„Tai reiškia, kad jie nebuvo motina ir sūnus, kaip spėjama iš laidojimo konteksto, – teigia W. Haakas. – Gali būti, kad ji buvo jo (pro)senelė, o berniukas prie savo pramotės kapo buvo pridėtas po daugelio dešimtmečių. Taip pat įmanoma, kad jųdviejų gyvenimo laikotarpis sutapo – o tai reiškia, kad ji galėjo būti tolima giminaitė iš motinos pusės (ir abu turėjo bendrą protėvį prieš dvi ar tris kartas).“
Pirmą kartą aptikę palaidojimą, darbininkai taip pat iškasė šimtus įkapių, įskaitant titnaginius ašmenis, midijų kriaukles, stirnos ragus ir šernų iltis, rašoma Amerikos archeologijos instituto leidinyje „Archaeology“.
„Nors radinys buvo atrastas XX a. trečiajame dešimtmetyje, naujieji tyrimai suteikia daug naujų detalių radinio kontekstui, aiškiai priskiriant jį mezolitui, ir piešia išsamesnį paskutinių Europos medžiotojų-rinkėjų grupių paveikslą“, – sako W. Haakas.
Parengta pagal „Live Science“.
