Tyrimų rezultatai atskleidė, kad medžiotojai-rinkėjai Sibire jau prieš 8000 metų aplink savo gyvenvietes statė sudėtingas gynybines struktūras.
Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie ankstyvąsias žmonių visuomenes ir paneigia požiūrį, kad žmonės pradėjo statyti nuolatines gyvenvietes su monumentalia architektūra ir sudėtingomis socialinėmis struktūromis tik atsiradus žemdirbystei.
Tyrimo centre – Amnios įtvirtinta gyvenvietė, pripažinta šiauriausia akmens amžiaus tvirtove Eurazijoje, kurioje tyrėjų komanda 2019 m. atliko lauko tyrimus. Grupei vadovavo Berlyno laisvojo universiteto (vok. Freie Universität Berlin) archeologas profesorius Henny Piezonka ir Jekaterinburgo (Rusija) archeologė dr. Natalija Chairkina. Tyrėjų grupę sudarė mokslininkai iš Berlyno, Kylio ir Jekaterinburgo.
„Atlikę išsamius archeologinius tyrimus Amnioje, surinkome mėginius radiokarboniniam datavimui, taip patvirtindami priešistorinį vietovės amžių ir nustatydami, kad tai seniausia pasaulyje žinoma tvirtovė. Mūsų nauji paleobotaniniai ir stratigrafiniai tyrimai atskleidė, kad Vakarų Sibiro gyventojai gyveno sudėtingą gyvenimo būdą, pagrįstą gausiais taigos ištekliais“ – pasakoja tyrimo bendraautorė ir Berlyno priešistorinės archeologijos instituto archeologė Tanja Schreiber.
Senovės žmonės gaudė Amnios upės žuvis ir medžiojo briedžius bei šiaurės elnius – naudodami kaulines ir akmenines ietis. Norėdami išsaugoti žuvų taukų ir mėsos perteklių, jie gamino sudėtingai dekoruotą keramiką.
Iki šiol žinoma apie dešimt akmens amžiaus įtvirtintų vietovių su duobėmis, apsuptų molinėmis sienomis ir mediniais palisadais – o tai rodo pažangius architektūrinius ir gynybinius gebėjimus. Šis atradimas paneigia tradicinį požiūrį, kad nuolatinės gyvenvietės su gynybiniais statiniais atsirado tik žemdirbių visuomenėse – taigi, paneigia nuomonę, kad žemdirbystė ir gyvulininkystė buvo būtinos visuomenės sudėtingumo sąlygos.
Sibiro radiniai kartu su kitais pasauliniais pavyzdžiais – tokiais kaip Gobekli Tepe Anatolijoje – prisideda prie platesnio evoliucionistinių nuostatų, pagal kurias visuomenės vystėsi linijiniu būdu nuo paprastų iki sudėtingų, persvarstymo.
Įvairiose pasaulio dalyse – nuo Korėjos pusiasalio iki Skandinavijos – medžiotojų-rinkėjų bendruomenės išnaudodamos vandens išteklius kūrė dideles gyvenvietes. Gamtinių išteklių gausa Sibiro taigoje – pavyzdžiui, kasmetiniai žuvų ištekliai ir migruojančios bandos – medžiotojų-rinkėjų tvirtovių atsiradime tikriausiai atliko lemiamą vaidmenį. Įtvirtintos gyvenvietės, išsidėsčiusios prie upių, galėjo tarnauti kaip strateginės vietos, skirtos kontroliuoti ir išnaudoti produktyvias žvejybos vietas. Šiuose priešistoriniuose statiniuose akivaizdus konkurencinis pobūdis, atsirandantis dėl išteklių kaupimo ir padidėjusio gyventojų skaičiaus – paneigiantis ankstesnes prielaidas, kad konkurencijos ir konfliktų medžiotojų-rinkėjų visuomenėse nebuvo.
Tyrimų rezultatai paskelbti moksliniame žurnale „Antiquity“.
Parengta pagal „Arkeonews“.
