Mokslininkai ištyrė dešimčių mumifikuotų babuinų, gyvenusių senovės Egipte nuo IX a. pr.m.e. iki IV mūsų eros amžiaus, kaulus – ir rado įrodymų, kad daugelis jų kentėjo nuo prastos mitybos ir kaulų sutrikimų, kuriuos dažnai sukeldavo Saulės šviesos trūkumas.
Iš 36 baubuinų palaikų, rastų šventųjų gyvūnų nekropolyje Gabbanat el-Kurude pietų Egipte, tik keturi buvo geros sveikatos. „Visiems kitiems buvo nustatytos anomalijos, – sako Belgijos karališkojo gamtos mokslų instituto paleontologas ir pagrindinis žurnale „PLOS One“ paskelbto tyrimo autorius Wimas Van Neeras. – Akivaizdžiausios deformacijos matomos skeletuose: galūnės sulinkusios, o tai būdinga rachitui“. Rachitą sukelia itin didelis vitamino D trūkumo, paprastai atsirandantis dėl Saulės šviesos trūkumo.
Tyrimo metu buvo lyginami babuinų mumijų iš Gabbanat el-Kurudo, esančio netoli Karalių slėnio šalia šiuolaikinio Luksoro, kaulai su kaulais, rastais kitur senovės Egipte – tikintis daugiau sužinoti apie gyvūnų laikymo sąlygas.
Šventieji gyvūnai
Pasak tyrime nedalyvavusio Dartmuto koledžo (JAV) antropologo Nathanielio Dominy, senovės Egipto religijoje babuinai atliko keletą vaidmenų, o po mirties gyvūnai paprastai būdavo mumifikuojami.
„Egiptiečiai garbino [...] babuinus kaip vieną iš Mėnulio bei išminties dievo Toto – bei Saulės dievo Ra patarėjų – įsikūnijimus“, – rašė jis žurnale „Scientific American“.
Senovės egiptiečiai šventais laikė ir kitus gyvūnus, įskaitant šakalus – siejamus su mirties dievu Anubiu – ir sakalus, kurie buvo siejami su dangaus dievu Horu. Tačiau babuinai buvo „vienintelis Egipto panteono gyvūnas, kuris nėra kilęs iš Egipto“, pastebi mokslininkas. Taigi, šiuos šventuosius gyvūnus reikėjo importuoti.
Fizinė analizė parodė, kad Gabbanat el-Kurudo mumijos yra kilusios iš dviejų regionų babuinų: didžiųjų alyvinių babuinų (Papio anubis) iš dabartinio Sudano ir mažesniųjų hamadrijos babuinų (Papio hamadryas) iš Afrikos Kyšulio. Iš šių rūšių hamadrijos babuinai buvo labiau gerbiami ir dažniausiai vaizduojami senovės Egipto mene – tačiau, pasak W. Van Neerio, importuojant babuinus iš dviejų vietų galėjo būti siekiama užtikrinti jų tiekimą.
Nors yra įrodymų, kad šventieji babuinai iš senovės Egipto Sakkaros ir Tuna el-Gebel vietovių taip pat buvo laikomi nelaisvėje tamsoje, atrodo, kad kai kurios beždžionės iš priešdinastinės Hierakonpolio archeologinės vietovės buvo laikomi lauke: jų skeletuose nėra jokių vitamino D trūkumo požymių – tačiau yra užgijusių lūžių požymių, rodančių, kad gyvūnai buvo rišami ir kartais mušami.
Geri ketinimai
Nors šventųjų babuinų gyvenimas nelaisvėje akivaizdžiai buvo sunkus, W. Van Neeras mano, kad juos laikę žmonės jiems norėjo gero.
„Tikriausiai [jie] stengėsi gerai rūpintis gyvūnais, tačiau tai turėjo būti nelengva, – sako jis. – Babuinai yra geri laipiotojai, todėl jie tikriausiai buvo laikomi pastatuose ar aptvaruose su aukštomis sienomis, kad negalėtų pabėgti.“
Autoriai mano, kad daugiau informacijos apie elgesį su šventaisiais babuinais būtų galima sužinoti ištyrus jų dantis, kurie galėtų atskleisti informacijos apie gyvūnų mitybą – arba panaudojus iš kaulų išskirtą DNR, kuri leistų nustatyti, ar babuinai buvo sugauti laukinėje gamtoje, ar auginti nelaisvėje.
Amerikos universiteto Kaire egiptologė Salima Ikram, nedalyvavusi naujausiame tyrime, sako, kad šiame tyrime panaudotos moderniausios technologijos, padedančios atsakyti į daugelį klausimų apie babuinų prijaukinimą ir laikymą senovės Egipte. Pavyzdžiui, buvo įdomu sužinoti, kad dvi babuinų rūšys į senovės Egiptą buvo atgabenamos religiniais tikslais, pastebi ji.
Konstancos universiteto Vokietijoje genetikė Gisela Kopp, kuri taip pat nedalyvavo tyrime, teigia, kad šis tyrimas parodė kai kuriuos laukinių gyvūnų laikymo sunkumus. G. Kopp vadovavo neseniai atliktam DNR tyrimui, kurio metu nustatyta, kad daugelis senovės Egipto šventųjų babuinų buvo kilę netoli Raudonosios jūros miesto Adulio, dabar esančio Eritrėjoje – ir kas leido manyti, kad šiame regione buvo įsikūrusi legendinė Punto žemė.
Parengta pagal „Live Science“.
