Susirūpinimas dėl saugos lygio griūvančiame pastate ir įtrūkimų toksiškų atliekų rezervuare „B30“ sukėlė diplomatinę įtampą su tokiomis šalimis kaip JAV, Norvegija ir Airija, kurios baiminasi, kad Selafildas nesugebėjo suvaldyti problemų.
Radioaktyvaus skysčio nuotėkis iš vienos „pavojingiausių branduolinių vietų Jungtinėje Karalystėje“ – griūvančio pastato didžiulėje Kambrijos vietovėje, vadinamo „Magnox swarf storage Silo“ (MSSS), – greičiausiai tęsis iki 2050 m. Tai gali turėti „potencialiai reikšmingų pasekmių“, jei nuotėkis įsibėgės ir kils pavojus užteršti požeminį vandenį, teigiama oficialiame dokumente.
Betono ir asfalto dangos, dengiančios didžiulį tvenkinį, kuriame dešimtmečius kaupėsi radioaktyvios atliekos, įtrūkimai taip pat yra viena iš saugos problemų, su kuriomis susiduriama šioje saugykloje.
Šios problemos išryškėjo iš „Nuclear Leaks“ – metus trukusio „Guardian“ tyrimo apie problemas, apimančias įsilaužimus į kibernetinius tinklus, radioaktyviąją taršą ir toksišką darbo kultūrą didžiuliame branduoliniame sąvartyne.
Kambrijos pakrantėje esančiame 6 kv. km ploto Selafilde, kuriame dirba 11 000 žmonių, saugomos ir apdorojamos branduolinės atliekos, susidariusios vykdant ginklų programas ir gaminant branduolinę energiją – jis yra didžiausias toks objektas Europoje.
2022 m. lapkritį Selafildo valdybos nariams išsiųstame dokumente, kurį matė „The Guardian“, išreiškiamas visuotinis susirūpinimas dėl saugos pablogėjimo visoje teritorijoje ir įspėjama apie „kumuliacinę riziką“, kylančią dėl įvairių trūkumų – nuo branduolinės saugos iki asbesto ir priešgaisrinių standartų nesilaikymo.
Mokslininkas, priklausantis ekspertų grupei, patariančiai JK vyriausybei radiacijos poveikio sveikatai klausimais, „Guardian“ sakė, kad šio ir kitų cheminių medžiagų nuotėkio Selafilde keliama rizika buvo „paslėpta giliai po kilimu“.
1957 m. Vindskeile (angl. Windscale, kaip anksčiau vadinosi objektas) kilęs gaisras buvo didžiausia iki šiol JK įvykusi branduolinė avarija. 2001 m. ES ataskaitoje įspėta, kad avarija Selafilde gali būti baisesnė nei Černobylyje – 1986 m. Ukrainoje įvykusios katastrofos vietoje, dėl kurios penki milijonai europiečių susidūrė su radiacija. Selafilde yra daug daugiau radioaktyviųjų medžiagų nei Černobylyje.
Ataskaitoje teigiama, kad tarp įvykių, galinčių sukelti radioaktyviųjų atliekų išmetimą į atmosferą komplekse, yra numatyti sprogimai ir aviakatastrofos.
Saugumo standartai kelia tokį susirūpinimą, kad JAV pareigūnai diplomatiniuose susirašinėjimuose, kuriuos matė „Guardian“, įspėjo apie griūvančią infrastruktūrą. Be kita ko, jiems susirūpinimą kelia nuotėkis iš betono įtrūkimų toksiškų tvenkinių baseinuose ir nepakankamas JK valdžios institucijų skaidrumas sprendžiant šio komplekso problemas. JK ir JAV jau dešimtmečius palaiko santykius branduolinių technologijų srityje.
Susirūpinimas dėl Selafildo valdymo taip pat sukėlė įtampą su Airijos ir Norvegijos vyriausybėmis.
Norvegijos pareigūnai nerimauja, kad objekte įvykus avarijai, vyraujantys pietvakarių vėjai per Šiaurės jūrą gali nunešti radioaktyviųjų dalelių debesį, kuris galėtų turėti pražūtingų padarinių Norvegijos maisto gamybai ir laukinei gamtai. Aukšto rango Norvegijos diplomatas „Guardian“ sakė, kad, jų nuomone, Oslas turėtų pasiūlyti padėti finansuoti objektą, kad jį būtų galima eksploatuoti saugiau, o ne „eksploatuoti kažką tokio pavojingo su mažu biudžetu ir neskaidriai“.
2006 m. Airijos vyriausybė bandė imtis veiksmų prieš Selafildą ir kreipėsi į JT tribunolą dėl susirūpinimą keliančio objekto poveikio aplinkai.
Mokslininkai, naudodami statistinį modeliavimą, bando įvertinti iš MSSS nutekėjusių medžiagų keliamą pavojų visuomenei, atlikdami „nuolatinį radiologinių dozių vertinimą“.
Selafildas bando pašalinti dešimtmečius kauptas branduolines atliekas iš MSSS – įrenginio, kuris buvo pastatytas dar 1960 m. ir apibūdinamas kaip „vienas pavojingiausių branduolinių įrenginių Jungtinėje Karalystėje“ – o ši užduotis, pasak paties komplekso atstovų, gali užtrukti mažiausiai 20 metų. Jau daugiau kaip trejus metus iš jo fiksuojamas nuotėkis.
Birželį paskelbtoje Branduolinio reguliavimo biuro (ONR) ataskaitoje teigiama, kad nors Selafildo valdytojai mano, jog dabartinė nuotėkio rizika yra „mažiausia, kokia tik įmanoma“, mokslininkai vis labiau nerimauja, kad nėra aiškus visas nuotėkio mastas ir greitis, kuriuo jis gali užteršti požeminį vandenį. Selafildo vadovybė tvirtina, kad nuotėkis nekelia „jokios papildomos rizikos“ darbuotojams ir visuomenei.
2019 m. Selafildas pranešė ONR apie nuotėkį iš saugyklos. Per dvejus metus po pranešimo nuotėkis gerokai padidėjo, o anksčiau neatskleistame dokumente teigiama, kad iš saugyklos kasdien ištekėdavo 2,3–2,5 kubinio metro radioaktyvaus „skysčio“. Šis skystis – tai vandenyje ištirpusių radioaktyvių magnio lydinio drožlių, atsiradusių iš panaudoto „Magnox“ branduolinio kuro apvalkalo atliekų, „sriuba“.
Radiacijos poveikis sveikatai skiriasi priklausomai nuo dozės, bet gali pasireikšti pykinimu ir vėmimu bei ilgalaikiais padariniais – tokiais kaip širdies ir kraujagyslių ligomis, katarakta, vėžiu tiems, kurie patiria didelį radiacijos kiekį. Didelės dozės gali būti mirtinos.
Inspektoriai teigia, kad neįmanoma nustatyti, kiek įtrūkimų susiformavo saugykloje, todėl siekdami nustatyti visuomenei ir darbuotojams keliamą pavojų, remiasi modeliavimu, pagrįstu nuotėkiu iš įrenginio.
Mokslininkų komitetas, kuriam pavesta stebėti Selafildo ir kitų branduolinių objektų veiklą, įspėjo, kad saugyklai reikia skirti daug daugiau dėmesio.
Praėjusių metų liepą JK Radiacijos Medicininių aspektų komitetas savo viešame protokole pažymėjo, kad „nuotėkis tęsiasi tuo pačiu tempu nuo 2020 m. spalio ir sudaro apie 2,5 mln. kubinių metrų per dieną...“.
Tačiau dėl nuotėkio į žemę patekusių radioaktyviųjų medžiagų mastas posėdžio protokole buvo paredaguotas.
Komiteto narys mokslininkas „Guardian“ sakė: „Sunku pasakyti, ar skaidrumas atidedamas į šalį, nes niekas nedrįsta pasakyti – mes tiesiog nežinome, kiek tai pavojinga, išskyrus tai, kad tikrai pavojinga“.
„Tai neįtikėtinai rimta, turint omenyje siaubingą vietą ir eksperimentų, kurių niekas tinkamai nedokumentavo, palikimą“, – teigė jis.
Šaltiniai perspėjo, kad vis labiau menksta pagrindiniai saugos reikalavimai, o ilgalaikiai pavojai yra ignoruojami arba nesuvaldomi.
„Jie negali susitvarkyti su gaisru ar asbestu, jau nekalbant apie apsauginių medžiagų griūtį“, – „Guardian“ sakė vienas aukšto rango Selafildo komplekso darbuotojas.
Taip pat didelį susirūpinimą kelia „B30“ – rezervuaras, kuriame yra radioaktyvių atliekų ir kuris apibūdinamas kaip vienas pavojingiausių pramoninių pastatų Europoje.
Selafildo darbuotojai jį vadina „Dirty 30“ – ir jame yra radioaktyvių medžiagų („dumblo“), susidariusio iš surūdijusių branduolinio kuro strypų, naudotų senose elektrinėse – o jo betono ir asfalto danga nusėta įtrūkimais. Šaltinių teigimu, pastaraisiais mėnesiais šie įtrūkimai dar labiau padidėjo.
Su rizikos ataskaitomis susipažinę šaltiniai teigia, kad daugiau nei 100 saugos problemų objekte kelia rimtą reguliavimo institucijų susirūpinimą. Be to, susirūpinimą kelia ir gaisrinės saugos problemos – pavyzdžiui, neveikianti signalizacija pirmosios kartos „Magnox“ saugyklose, kurių viena yra „B30“, o taip pat kasdienės darbų pertraukos, nes trūksta tinkamos kvalifikacijos darbuotojų, apmokytų branduolinės saugos srityje – ir didėjantis taršos bei radiacinės saugos incidentų skaičius.
„Guardian“ matytame 2022 m. lapkričio mėnesio dokumente, kurį parengė tuometinis vyriausiasis branduolinės energetikos pareigūnas daktaras Paulas Robsonas, kuriam pavesta prižiūrėti branduolinę saugą objekte, atskleista „kumuliacinė rizika“, kylanti dėl trūkumų įvairiose srityse – nuo branduolinės saugos iki gaisro ir asbesto rizikų valdymo. Dokumentas buvo nusiųstas Euanui Huttonui, kuris tuo metu laikinai ėjo komplekso direktoriaus pareigas, o neseniai tapo Selafildo vykdomuoju direktoriumi.
Tame pačiame vidaus pranešime teigiama, kad darbuotojai, kuriems pavesta prižiūrėti Selafildo saugą, „pastebėjo įrodymų, [...] kurie rodo, kad mažėja branduolinės saugos (įprastinių ir aplinkosaugos) barjerų“. Dokumente teigiama, kad tai „mažina darbuotojų, visuomenės ir aplinkos apsaugos nuo svarbių įvykių veiksmingumą“.
Dokumentas patvirtina informuotų asmenų, pareigūnų ir diplomatų pasakojimus, kuriuose teigiama, kad vietoje esama didelių saugos trūkumų. Dokumente teigiama, kad per pastarąjį dešimtmetį šios problemos dar labiau paaštrėjo, todėl smarkiai išaugo didelio incidento rizika vienoje iš toksiškiausių branduolinių objektų pasaulyje.
Dėl šios vietos jautrumo Jungtinės Karalystės branduolinių ginklų programai ir nuolatinėms pastangoms kurti bei prižiūrėti branduolinę infrastruktūrą kilo įtarimų, kad Selafildo saugos problemos slepiamos. Įtarimai slėpimu taip pat buvo susiję su 1957 m. įvykusiu gaisru objekte, kuris tuo metu buvo laikomas viena didžiausių branduolinių nelaimių Europos istorijoje.
Šių metų kovą paskelbtoje naujausioje Selafildo objekto apžvalgoje ONR įspėjo, kad „reguliavimo informacija rodo, jog reikia gerinti įprastinę saugą, priešgaisrinę saugą, kibernetinį saugumą ir pažangą mažinant didelio pavojaus riziką“.
Tačiau Selafildo atstovas spaudai pareiškė, kad Selafildas „didžiuojasi savo saugos rezultatais Selafilde ir visada siekia tobulėti“. „Mūsų branduolinio komplekso pobūdis lemia tai, kad, kol neįvykdysime savo misijos, mūsų pavojingiausi objektai išliks pavojingi, – nurodė jis. – Mes nuolat matuojame branduolinę, radiologinę ir įprastinę saugą ir teikiame ataskaitas apie ją. Darbuotojai yra įgalioti kelti klausimus ir prieštarauti, jei kas negerai. Apie visus incidentus, įskaitant tuos, į kuriuos atkreipė dėmesį „Guardian“, pranešama mūsų reguliavimo institucijai, jie skelbiami mūsų interneto svetainėje ir viešai aptariami viešuose posėdžiuose“.
ONR atstovas spaudai nurodė, kad ONR ir JK Aplinkos apsaugos agentūra prižiūri, kad „Sellafield Ltd.“ užtikrintų, jog ji daro viską, kas įmanoma, kad sumažintų šio nuotėkio pasekmes.
„Saugus istorinių atliekų pašalinimas iš šio objekto (MSSS) ir jų patalpinimas į modernias saugyklas, kuris prasidėjo 2022 m. vasarą, yra ir nacionalinis, ir ONR prioritetas“, – teigė jis.
Parengta pagal „The Guardian“.
