1959 m. vietiniai darbininkai Simo mieste Suomijoje, kuris yra netoli šiaurinio Baltijos jūros pakraščio, vos 80 km į pietus nuo poliarinio rato, užkliuvo už akmeninių įrankių. Archeologinė radimvietė, vadinama Tainiaro, buvo iš dalies atkasta devintajame dešimtmetyje – ir joje aptikta tūkstančiai artefaktų, įskaitant gyvūnų kaulus, akmeninius įrankius ir keramikos dirbinius.
Archeologai taip pat pastebėjo 127 galimas įvairaus dydžio duobes, kurios vėliau buvo užpiltos. Kai kuriose iš jų buvo deginimo pėdsakų, o kai kuriose rasta raudonos ochros – natūralaus geležies pigmento, kuris yra pagrindinis daugelio akmens amžiaus palaidojimų požymis. Tačiau nesant skeletų, kurie rūgščiame šio regiono dirvožemyje greitai suyra, Tainiaro kapinyno tapatybė niekada nebuvo galutinai įrodyta.
Tačiau mokslininkų komanda, iš naujo išanalizavusi senus įrašus ir atlikusi naujus lauko tyrimus, teigia, kad Tainiaro greičiausiai buvo didelis kapinynas, datuojamas penktuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą – ir tai yra šiauriausias kada nors rastas akmens amžiaus kapinynas. Gruodžio 1 d. jie paskelbė savo išvadas moksliniame žurnale „Antiquity“.
Didžiąją priešistorės dalį šiame pasaulio regione gyveno žmonės, daugiausia vertęsi medžiokle ir žvejyba. Archeologai Tainiaro vietovėje rado tūkstančius apdegusių gyvūnų kaulų. Dauguma jų buvo ruonių, tačiau kai kurie – bebrų, lašišų ir šiaurinių elnių – o tai rodo, kad akmens amžiaus žmonių mitybos racione būta įvairios mėsos, ir tikėtina, kad šioje vietovėje jau vyko domestifikacija.
Tačiau iš pradžių archeologai nebuvo tikri, ar rastos duobės buvo židiniai, ar kapai – ar abiejų derinys. Siekdama išsiaiškinti 127 duobių pobūdį, komanda, vadovaujama Suomijos Oulu universiteto archeologo Aki Hakoneno, palygino duobių dydžius ir turinį su šimtų akmens amžiaus kapų, esančių 14-oje kapinynų, dydžiais ir turiniu. Mokslininkai nustatė, kad bent 44 duobėse greičiausiai buvo palaidoti žmonės. Užapvalintų stačiakampių formų duobės, raudonos ochros pėdsakai ir pavieniai artefaktai rodo didelę tikimybę, kad duobės tikrai buvo kapai.
„Tainiaro, mūsų nuomone, turėtų būti laikomas kapinynu, – rašo autoriai, – nors čia ir neišliko skeletų“.
Remdamiesi kitose vietovėse esančių laidojimo duobių formomis, A. Hakonenas sako, kad mirusieji Tainiaro kapinyne galėjo būti laidojami ant nugaros arba ant šono, sulenktais keliais. „Čia galėjo būti kailių, – pasakoja mokslininkas, – mirusieji galėjo būti suvynioti į [ruonių] odas“. Maistas, įkapės ir raudonoji ochra taip pat galėjo būti įmaišyti į kapą ar užpilamą žemę, pažymi A. Hakonenas.
Tyrime nedalyvavusi Suomijos Turku universiteto archeologė Ulla Moilanen teigia, kad autorių pateiktos Tainiaro interpretacijos yra įtikinamos. „Kartais sunku pasakyti, kokius požymius galima interpretuoti kaip kapus, – sako ji, – tačiau šis straipsnis suteikia puikių priemonių prastai išlikusiai medžiagai tirti ir yra labai geras atspirties taškas atidžiau tyrinėjant šią ir kitas panašias vietas“.
„Šis tyrimas labai sveikintinas“, – nurodo Oulu universiteto archeologė Marja Ahola, kuri šiame tyrime taip pat nedalyvavo. A. Hakonenas ir kolegos gali pasinaudoti šiame tyrime įgyta informacija ir „pateikti naujų svarbių įžvalgų apie akmens amžiaus laidojimo papročius subarktiniame regione į šiaurę nuo Baltijos jūros“, sako ji.
Šiuo metu ištirtas tik penktadalis Tainiaro teritorijos, todėl bendras kapų skaičius gali būti didesnis – galbūt daugiau nei 200. Tačiau tyrėjų komanda vis dar tikrina, ar čia galėtų padėti žemės radaras, kuris požeminių anomalijų paieškau naudoja radaro impulsus – nes „niekas nenori sunaikinti visos vietovės“, teigia A. Hakonenas.
Pasak archeologo, netgi yra tikimybė, kad ateityje dirbant bus aptikti žmonių skeletai – ypač jei kapas buvo padengtas raudona ochra – nes ji gali išsaugoti organines liekanas.
„Jei pavyks atlikti naujus kasinėjimus šioje vietoje, taip pat patikrinsime, ar pačiame dirvožemyje galėjo išlikti senovinė DNR Tačiau aš nedėčiau didelių vilčių“, – sako A. Hakonenas.
Parengta pagal „Live Science“.
