Nustatyta, kad geno ZFHX3 mutacija, aptinkama vos 4 proc. pasaulio gyventojų, kontroliuoja už apetitą atsakingas smegenų sritis.
Notingemo Trento universiteto (Jungtinė Karalystė) ir tyrimų centro „MRC Harwell“ mokslininkai atrado mechanizmą, suteikiantį mutavusiam genui galimybę vaidinti svarbų vaidmenį reguliuojant pelių apetitą, svorį ir insuliną – hormoną, padedantį kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje ir neleidžiantį atsirasti diabeto komplikacijoms.
Tyrėjų komanda nustatė, kad šis genas, aktyvindamas kitus genus ir pristabdydamas jų veikimą, gali daryti poveikį vienai smegenų sričiai – pogumburiui, kuris kontroliuoja apetitą, vartojamo maisto kiekį, alkį ir troškulį.
Mokslininkai nurodė, kad, išsiaiškinus, kaip veikia šis Amerikos eksperimentinės biologijos bendrijų federacijos (FASEB) žurnale aprašytas procesas, galėtų būti nutiestas kelias kurti naujus tikslingus gydymo būdus svoriui mažinti.
Notingemo Trento universiteto mokslo ir technologijų mokyklos mokslinė darbuotoja Rebecca Dumbell teigė, kad „pirmą kartą pavyko pademonstruoti baltymus keičiančios šio geno mutacijos, panašios į variantą, kurį visame pasaulyje turi vos keli procentai žmonių, vaidmenį keičiant augimo ir energijos pusiausvyrą“.
„Mūsų apetitas ir augimas yra smarkiai susijęs su genetika, tačiau dar nėra iki galo išsiaiškinta, kaip, – teigė ji. – Išsiaiškinus, kokie procesai vyksta šią mutaciją turinčių žmonių organizme, taptų įmanoma tyrinėti galimybes kurti naujus tikslingų intervencijų būdus svoriui mažinti, kurie tiktų kiekvienam.“
R. Dumbell manymu, tiek pelių, tiek žmogaus organizme panašų vaidmenį vaidinanti geno ZFHX3 mutacija gali padėti „paaiškinti, kodėl kai kurių žmonių apetitas yra mažesnis, todėl jie priauga mažiau svorio nei kiti“.
Nors geną ZFHX3 turime visi, manoma, kad už šį mechanizmą atsakinga mutacija pasižymi vos 4 proc. pasaulio gyventojų.
Kaip nurodė R. Dumbell, „panašu, jog tai yra viena iš daugelio skirtingų mutacijų, dėl kurių apskritai skiriasi kiekvieno žmogaus įgimtas gebėjimas laikytis dietos“.
Tyrimo metu mokslininkai stebėjo geno ZFHX3 mutaciją turinčių ir jos neturinčių pelių suvartojamo maisto kiekį.
Jie nustatė, kad geno mutaciją turinčios pelės maisto suvartoja mažiau, jų kūnas yra trumpesnis, be to, jų kraujyje yra mažesnis insulino ir kūno svorį reguliuoti padedančio hormono leptino kiekis.
Be to, sulaukusios vienerių metų, pelės valgė maždaug 12 proc. ir svėrė apie 20 proc. mažiau nei tos, kurios šios mutacijos neturi.
Tyrėjų teigimu, mažesnis insulino kiekis leidžia manyti, kad mažiau kūno riebalų turinčių pelių organizmas sugeba geriau reguliuoti kraujyje esantį cukraus kiekį, todėl patiria mažesnę riziką susirgti 2 tipo diabetu ir širdies ligomis.
R. Dumbell, kurios dvejų metų trukmės tolesnių šio geno vaidmens tyrimų projektui Medicinos mokslų akademija skyrė 126 000 JAV dolerių finansavimą, sakė: „Toliau aiškinsimės, kaip genas ZFHX3 elgiasi svarbiausiose smegenų srityse, tai padės mums geriau suprasti, kaip būtent jis keičia pelių apetitą ar medžiagų apykaitos greitį“.
„Ligi šiol atliktas darbas parodo, kad jis dalyvauja šiame procese, tačiau nepaaiškina, kaip – būtent tai ir planuojame išsiaiškinti toliau, – teigė mokslininkė. – Išsiaiškinus, kaip jis veikia, mes (taip pat) galėsime suprasti, kodėl skirtingiems žmonėms gali būti sunkiau palaikyti „sveiką“ kūno svorį.“
