Niujorko universiteto ir Carnegie mokslo instituto (JAV) mokslininkai išanalizavo 89 pagrindinių geologinių įvykių, įvykusių per pastaruosius 260 mln. metų, įskaitant masinius jūrų ir sausumos išnykimus, jūros lygio svyravimus ir tektoninių plokščių pokyčius, amžių, tikėdamiesi atskleisti ciklinį dėsningumą ir jiems tai pavyko
Naudodami matematinį metodą, vadinamą Furjė analize, jie nustatė, kad per 260 mln. metų laikotarpį įvykiai buvo susitelkę dešimtyje skirtingų laiko taškų. Tai reiškia, kad maždaug kas 27,5 mln. metų vyksta didelio geologinio aktyvumo „impulsas“.
„Daugelis geologų mano, kad geologiniai įvykiai įvyksta atsitiktiniu laiku. Tačiau mūsų tyrime pateikiami statistiniai bendro ciklo įrodymai leidžia manyti, kad šie geologiniai įvykiai yra susiję, o ne atsitiktiniai“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Michaelas Rampino.
Kitas žingsnis – nustatyti, kodėl šis ciklas egzistuoja. Straipsnyje autoriai atkreipia dėmesį į mokslinius tyrimus, kurie rodo, kad tai gali būti susiję pasaulinės tektonikos ir klimato kaitos ciklai. Šį mėnesį paskelbtame tyrime du mokslininkai išsamiau nagrinėja šią galimybę, taip pat galimą ryšį su Saulės sistemos ir platesnio astronominio lygmens ciklais.
„Kad ir kokia būtų šių ciklinių epizodų kilmė, mūsų išvados patvirtina, kad geologiniai pėdsakai iš esmės yra periodiški, koordinuoti ir tam tikrais laiko tarpais katastrofiški, o tai prieštarauja daugelio geologų požiūriui“, – aiškino M. Rampino.
Paskutinė tokių įvykių banga kilo maždaug prieš 7 mln. metų, tad iki kito didelio Žemės „pykčio priepuolio“ dar liko 20 mln. metų, rašo „IFL Science“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Geoscience Frontiers“.
