Iš vieno medžio, praminto Pando (lotyniškai „skleidžiuosi“), sudarytas miškas turi 47 000 kamienų (visi su ta pačia DNR), išaugusių iš bendros šaknų sistemos, išsikerojusios 40-yje hektarų JAV, Jutos valstijoje. Čia šis vieniša vyriškos lyties drebulė (Populus tremuloides) palaipsniui išaugo į didžiulį 6 000 tonų gyvybės masyvą.
Po galimai 12 000 gyvenimo Žemėje metų šis didžiulis augalas, kurio kamienai stiebiasi į iki 24 metrų aukštį, tikrai turi ką papasakoti. O šiemet išleisti garso įrašai ir leidžia jį „išgirsti“.
„Tyrimų rezultatai viliojantys, – gegužės mėnesį , kai buvo pristatytas „Pando draugų“ projektas, kalbėjo organizacijos įkūrėjas Lance'as Odittas. – Nors tai prasidėjo kaip menas, matome didžiulį potencialą tai panaudoti moksle. Vėjas, paverstas vibracija (garsu) ir keliaujantis šaknų sistema, taip pat galėtų nedestruktyviu būdu atskleisti vidinį didžiulės paslėptos Pando hidraulinės sistemos veikimą“.
Viskas prasidėjo papratai: nesitikėdamas pernelyg ką nors išgirsti, garso menininkas Jeffas Rice'as eksperimentuodamas įdėjo hidrofoną į šakos apačioje esančią ertmę, ir nuleido jį iki medžio šaknų,
„Kad hidrofonai veiktų, jiems reikia nebūtinai vien vandens, – pasakoja J. Rice'as. – Jie gali fiksuoti vibracijas ir tokiuose paviršiuose kaip šaknys. Kai užsidėjau ausines, iš karto nustebau. Kažkas vyko. Pasigirdo silpnas garsas“.
Per perkūniją tas garsas sustiprėjo – prietaisas užfiksavo keistą tylų ūžimą.
„Manau, kad tai, ką girdite, yra milijonų lapų miške garsas, kuris vibruoja medyje ir sklinda per šakas žemyn į žemę“, – pristatydamas savo įrašus 184-ajame Amerikos akustikų draugijos susitikime nurodė garso menininkas.
Hidrofonas taip pat užfiksavo stuksenimą į šaką, esančią už 27 metrų – nors ore tokiu atstumu šis garsas jau nebuvo girdimas. Tai kaip ir patvirtina teoriją, kad Pando šaknų sistema yra tarpusavyje susijusi – tačiau norint galutinai patvirtinti, kad garsas sklido ne per dirvožemį, reikėtų tinkamos eksperimentinės įrangos.
Tokios bendros šaknų sistemos būdingos kolonijinėms drebulėms, tačiau dėl savo dydžio ir amžiaus Pando yra unikalus. Nors drebulės gali daugintis sėklomis, jos retai auga iš jų – nes apdulkinimas yra retas – ir dideli drebulės medynai paprastai būna tik vienos lyties: to paties individo klonai.
„Pando draugai“ pakvietė J. Rice'ą kaip menininką pabandyti geriau suprasti šį keistą, didžiulį darinį. L. Odittas tikisi, kad pasitelkus garsą pavyks sudaryti Pando šaknų pynės žemėlapį.
„Garsai yra gražūs ir įdomūs, tačiau praktiniu požiūriu natūralūs garsai gali būti naudojami aplinkos sveikatos būklei dokumentuoti, – teigia J. Rice'as. – Jie yra vietinės biologinės įvairovės įrašas ir yra atskaitos taškas, kurį galima vertinti atsižvelgiant į aplinkos pokyčius“.
J. Rice'as taip pat įrašė Pando lapus, žievę ir aplinkinę ekosistemą.
„Pando draugai“ planuoja panaudoti surinktus duomenis kaip pagrindą papildomiems tyrimams apie vandens judėjimą, šakų masyvų tarpusavio ryšį, vabzdžių kolonijas ir šaknų gylį, apie kuriuos šiandien mažai ką žinome, teigia L. Odittas.
Deja, šis nuostabus medis nyksta, todėl mokslininkai nerimauja, kad Pando ir visos jo palaikomos miško gyvybės dienos suskaičiuotos. Kaip Lrytas.lt jau rašė anksčiau, žmogaus veikla, įskaitant miškų kirtimą ir plėšrūnų, kurie mažina žolėdžių skaičių, žudymą, žaloja šią senovinę būtybę.
Todėl reikia klausytis „Drebančio milžino“ dabar – kol jis dar gali dalytis savo paslaptimis, rašo „Science Alert“.
Įrašai buvo pristatyti 184-ajame Amerikos akustikų draugijos susitikime.
