Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės mokslininkai ištyrė mažytį mikroskopinį mėginį, paimtą iš „Monos Lisos“ paveikslo kampo, ir panaudojo įvairius rentgeno spindulių difrakcijos ir infraraudonųjų spindulių spektroskopijos vaizdavimo metodus, kad nustatytų naudotas medžiagas.
Tyrimai atskleidė, kad Renesanso dailininkas, tapydamas „Moną Lisą“ eksperimentavo su neįprastos rūšies švininiais aliejiniais dažais.
Tai labai skyrėsi nuo kitų tuo metu įprastai naudotų dažų, o didelis švino kiekis juose tikriausiai lėmė, kad per daugelį metų susidarė retas švino junginys, vadinamas plumbonakritu (angl. plumbonacrite).
Plumbonakritas susidaro, kai aliejus ir švino (II) oksidas (arba PbO) reaguoja kartu, todėl galima daryti prielaidą, kad L.da Vinci naudojo pastarąjį junginį.
„Leonardo tikriausiai stengėsi paruošti tirštus dažus, tinkamus medinei plokštei, ant kurios buvo nutapyta „Mona Lisa“, padengti, apdorodamas aliejų didele švino (II) oksido, PbO, doze“, – rašo mokslininkai paskelbtame straipsnyje.
Tas pats PbO junginys buvo rastas keliuose mikroskopiniuose mėginiuose, paimtuose nuo kito garsaus L.da Vinci paveikslo „Paskutinė vakarienė“ paviršiaus.
Nors šis oksidas nėra minimas jo raštuose, vis dėlto atrodo, kad L.da Vinci naudojo jį kaip paveikslo pagrindo sluoksnį. Apie tai jau anksčiau buvo keliamos hipotezės, tačiau dabar atrasta daugiau tiesioginių įrodymų.
Manoma, kad švino oksido miltelius jis tirpdė linų sėmenų arba graikinių riešutų aliejuje, taip gaudamas mišinį, kuris yra tirštesnis ir greičiau džiūstantis nei tradiciniai aliejiniai dažai – receptą, kurį vėliau naudojo kiti dailininkai.
Ta pati plumbonakrito medžiaga taip pat aptikta Rembranto paveiksle „Nakties sargyba“, sukurtame praėjus daugiau nei šimtui metų – 1642 m. Tai leidžia manyti, kad olandų meistras naudojo panašią techniką kaip ir L.da Vinci.
Šis atradimas yra dar vienas pavyzdys, kaip šiuolaikiniai analizės metodai atveria naujas istorinių artefaktų pažinimo galimybes. Pažangus 3D atvaizdavimas jau anksčiau buvo panaudotas tiriant kitą L.da Vinci paveikslą „Salvator Mundi“.
Tai taip pat liudija apie nuolatinį Leonardo da Vinci, žmogaus, kuris pasiekė didybės ne tik tapyboje, bet ir daugelyje kitų sričių – įskaitant matematiką, chemiją ir inžineriją – išradingumą.
„Jis mėgo eksperimentuoti, ir kiekvienas jo paveikslas techniniu požiūriu yra visiškai skirtingas“, – sakė chemikas Victoras Gonzalezas iš Paryžiaus chemijos tyrimų instituto Prancūzijoje.
Tyrimai paskelbti žurnale „Journal of the American Chemical Society“.
Parengta pagal „Science Alert“.
