Seniau sulaukti šimto metų buvo laikoma retu reiškiniu, dabar tai tapo ganėtinai įprasta. Iš tiesų šimto metų sulaukiantys yra sparčiausiai auganti demografinė pasaulio gyventojų grupė – nuo 1970-ųjų jų skaičius kas dešimt metų maždaug padvigubėja.
Kiek ilgai žmonės gali gyventi ir kas lemia ilgą ir sveiką gyvenimą, domimasi jau seniai. Platonas ir Aristotelis apie senėjimo procesą kalbėjo ir rašė daugiau nei prieš 2300 metų.
Tačiau suprasti ilgaamžiškumo paslaptis nėra lengva. Tam reikia išsiaiškinti sudėtingą genetinio polinkio ir gyvenimo būdo veiksnių sąveiką per visą žmogaus gyvenimą. Neseniai žurnale „GeroScience“ paskelbtame tyrime atskleisti kai kurie bendri žmonių, kurie gyvena ilgiau nei 90 metų, biologiniai žymenys, įskaitant cholesterolio ir gliukozės kiekį.
Sulaukę daugiau nei 90 m. žmonės jau seniai kelia didelį mokslininkų susidomėjimą – nes jie gali padėti mums suprasti, kaip gyventi ilgiau ir galbūt kaip senėti sveikiau. Iki šiol šimto metų amžiaus sulaukusių žmonių tyrimai dažnai buvo mažos apimties ir orientuoti į pasirinktą grupę, pavyzdžiui, neįtraukiant šimto metų amžiaus žmonių, gyvenančių globos namuose.
Didžiulis duomenų rinkinys
Šis naujas tyrimas, anot pačių mokslininkų, yra didžiausias iki šiol atliktas tyrimas, kuriame lyginami išskirtinai ilgai gyvenančių žmonių ir jų trumpiau gyvenančių bendraamžių biologinių žymenų profiliai.
Tyrime buvo naudojami 44 000 švedų, kurių sveikata buvo sekama nuo 64 iki 99 metų amžiaus, duomenys. Vėliau šie dalyviai buvo stebimi iki 35 metų. Iš šių žmonių 1224 (arba 2,7 proc.) sulaukė 100 metų. Didžioji dauguma (85 proc.) šimtamečių buvo moterys.
Į tyrimą buvo įtraukta dvylika kraujo biologinių žymenų, susijusių su uždegimais, medžiagų apykaita, kepenų ir inkstų funkcija, taip pat galimu nepakankamu maitinimusi ir mažakraujyste. Visi jie ankstesniuose tyrimuose buvo susieti su senėjimu ar mirtingumu.
Biologinis žymuo, susijęs su uždegimais, buvo šlapimo rūgštis – organizmo atliekos, susidarančios virškinant tam tikrus maisto produktus. Taip pat buvo tiriami žymenys, susiję su medžiagų apykaitos būkle ir funkcija, įskaitant bendrąjį cholesterolį ir gliukozę, bei žymenys, susiję su kepenų funkcija, pavyzdžiui, alaninaminotransferazė (Alat), aspartataminotransferazė (Asat), albuminas, gama gliutamiltransferazė (GGT), šarminė fosfatazė (Alp) ir laktatdehidrogenazė (LD).
Taip pat buvo tiriamas kreatininas, kuris susijęs su inkstų funkcija, ir geležis bei geležies bendroji sujungimo geba (TIBC), kuri susijusi su mažakraujyste. Galiausiai mokslininkai ištyrė albuminą – su mityba susijusį biožymenį.
Išvados
Nustatyta, kad apskritai tų, kurie sulaukė šimtojo gimtadienio, gliukozės, kreatinino ir šlapimo rūgšties kiekis nuo 60-ies metų buvo mažesnis. Nors daugumos biožymenų mediana tarp šimtamečių ir ne šimtamečių reikšmingai nesiskyrė, šimtamečiai retai pasižymėjo itin aukštais ar žemais rodikliais.
Pavyzdžiui, labai nedaugeliui šimto metų sulaukusių asmenų gliukozės kiekis ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu buvo didesnis nei 6,5, o kreatinino – didesnis nei 125.
Daugelio biožymenų vertės tiek šimtamečių, tiek ne šimtamečių buvo už klinikinėse rekomendacijose normaliu laikomo intervalo ribų. Taip tikriausiai yra todėl, kad šios rekomendacijos nustatytos remiantis jaunesne ir sveikesne populiacija.
Tirdami, kurie biožymenys susiję su tikimybe sulaukti 100 metų, mokslininkai nustatė, kad iš 12 biožymenų visi, išskyrus du – Alat ir albuminą – turėjo ryšį su tikimybe sulaukti 100 metų. Taip buvo net atsižvelgus į amžių, lytį ir ligas.
Žmonių, kurių bendrojo cholesterolio ir geležies kiekis buvo žemiausias iš penkių grupių, tikimybė sulaukti 100 metų buvo mažesnė, palyginti su tais, kurių bendras cholesterolio ir geležies kiekis buvo aukštesnis. O žmonių, kurių gliukozės, kreatinino, šlapimo rūgšties ir kepenų funkcijos žymenų lygis buvo aukštesnis, tikimybė tapti šimtamečiais taip pat buvo mažesnė.
Nors apskritai aptikti biožymenų skirtumai buvo gana maži, jie rodo galimą ryšį tarp medžiagų apykaitos sveikatos, mitybos ir ilgaamžiškumo.
Tyrimas neleidžia daryti išvadų, kokie gyvenimo būdo veiksniai ar genai lemia biožymenų rodiklius, tačiau galima manyti, kad tokie veiksniai kaip mityba ir alkoholio vartojimas atlieka tam tikrą vaidmenį. Stebėti savo inkstų ir kepenų, taip pat gliukozės ir šlapimo rūgšties rodiklius senstant tikriausiai nėra bloga idėja.
Vis dėlto, tikėtina, kad tam tikru metu, sulaukus išskirtinio amžiaus, atsitiktinumas vaidina tam tikrą vaidmenį. Tačiau tai, kad biožymenų skirtumus galima pastebėti gerokai prieš mirtį, rodo, kad genai ir gyvenimo būdas taip pat gali būti svarbūs.
