Daugelis varlių rūšių, įskaitant europines pievines varles (Rana temporaria), poravimusi kasmet turi tik trumpą kelių savaičių laikotarpį. Tai reiškia, kad daug patinų vienu metu varžosi dėl patelių dėmesio, todėl kartais įvyksta mirtinų susidūrimų, kai patelės paskęsta po konkuruojančių patinų grupe.
„Gali būti, kad prie vienos patelės prisiglaudžia keli patinai, o tai dažnai lemia patelės žūtį“, – pasakoja Berlyno Gamtos istorijos muziejaus darbuotoja Carolin Dittrich.
Dabar ji su kolegomis nustatė, kad pievinių varlių patelės, norėdamos išvengti patinų, taiko kelias skirtingas taktikas.
Komanda veisimosi sezono metu surinko pievines varles – 96 pateles ir 48 patinus – ir vieną patiną ir dvi skirtingo dydžio pateles patalpino į dėžę, pripildytą 5 cm vandens. Tada varlėms buvo leista laisvai judėti vieną valandą, o komanda fiksavo jų elgesį.
Iš 54 varlių patelių, kurias per poravimosi procesą apglėbė patinas, 83 proc. pasisuko į šalį – tai buvo dažniausia pabėgimo taktika.
Daugelis naudojo daugiau nei vieną būdą. Kita populiari vengimo priemonė buvo vadinamojo išsilaisvinimo šūksnio išleidimas, kuris buvo pastebėtas 48 proc. patelių.
„Patinai paprastai naudoja „paleidimo šauksmą“, norėdami pranešti kitiems patinams, kad jie yra patinai, todėl juos reikia paleisto, – sako C.Dittrich, – o patelės, atrodo, mėgdžioja šį „šauksmą“, kad įtikintų patinus paleisti ir juos.
Trisdešimt trys procentai suspaustų patelių pasižymėjo „toniniu nejudrumu“ – dar kitaip vadinamu „vaidinimu esant negyva“.
46 proc. atvejų patelės išvengė patino dėmesio – ir mažesnės patelės, kurioms lengviau išsivaduoti iš patino gniaužtų, buvo sėkmingesnės.
Nors šis tyrimas atliktas laboratorijoje, C.Dittrich mano, kad varlių patelės panašiai elgtųsi ir laukinėje gamtoje.
„Paprastai manoma, kad patelės yra bejėgės, – sako ji. – Tačiau šis tyrimas rodo, kad jos nėra tokios pasyvios, kaip manyta anksčiau“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Royal Society Open Science“.
Parengta pagal „New Scientist“.
