Rugsėjį paskelbta, kad Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. U. Neniškytė atrinkta tapti „FENS-Kavli Network of Excellence“ nare. Tai – Europos neuromokslų asociacijų federacijos (angl. Federation of European Neuroscience Societies, FENS) ir „The Kavli Foundation“ tinklas, jungiantis jaunuosius ir viduriniame karjeros etape esančius neuromokslininkus. Šio tinklo tikslas – suvienyti Europos mokslininkus, skatinti skirtingų šalių bendradarbiavimą ir įsitraukimą formuojant politiką. Prisijungti prie tinklo kviečiami itin pasižymėję mokslininkai, kurių indėlis svarbus ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu, todėl itin džiugiu, kad šiemet pirmą kartą pakviesta ir neuromokslininkė iš Lietuvos.
„FENS-Kavli Network of Excellence“ svarbu ir aktyvus dalyvavimas komunikuojant su visuomene – kas dr. U. Neniškytei nėra naujiena, nes ji – viena geriausiai visuomenėje atpažįstamų mokslininkių ir aktyvi neuromokslų komunikatorė.
Su mokslininke pasikalbėjome apie „FENS-Kavli Network of Excellence“, naujausią tyrimą ir patarimus smegenų efektyvumui.
– Dažnai tenka girdėti diskusijas, kad Lietuvos mokslui trūksta tarptautiškumo. Ar teisingai suprantu, kad jūsų narystė „FENS-Kavli Network of Excellence“ įneš to tarptautiškumo ir Lietuvoje?
– Taip, man labai svarbu atstovauti Lietuvai, Lietuvos neuromokslams, ir parodyti, kad mūsų šalyje jie yra sėkmingai vystomi. Nors visi mokslininkai „FENS-Kavli Network of Excellence“ narystei galėjo nominuoti patys save, džiaugiuosi, kad mane nominavo Lietuvos neuromokslų asociacija. Manau, tai buvo svarbus indėlis, „FENS-Kavli Network of Excellence“ tarybai priimant sprendimą, ar mane pasirinkti. Konkursas buvo gana didelis. Jei neklystu, šiemet buvo daugiau nei 100 kandidatų, o atrinko tik 15 mokslininkų.
– „FENS-Kavli Network of Excellence“ svarbu komunikavimas su visuomene. Jūs ir taip esate aktyvi komunikatorė. Ar ši narystė reiškia, kad tai darysite dar dažniau?
– Manau, patirtis mokslo komunikavime buvo viena iš priežasčių, kodėl buvau atrinkta į šį tinklą, nes tai yra svarbi tinklo veiklos sritis. Pateikdami paraišką turėjome pasiūlyti dvi iniciatyvas, prie kurių norėtume prisijungti arba kurias norėtume, kad „FENS-Kavli Network of Excellence“ pradėtų.
Siūliau plėsti neuromokslinių žinių taikymą švietime, siekiant efektyvesnio mokymo ir mokymosi. Man tai – itin įdomi tema. Norėčiau, kad sustiprėtų bendradarbiavimas tarp neuromokslininkų ir švietimo atstovų tam, kad suteiktume daugiau žinių esamiems ir būsimiems mokytojams apie tai, kaip mokosi mūsų smegenys, kaip parinkti efektyviausius mokymo(si) būdus. Tai tampa itin svarbu, nes vis daugiau kalbame apie įtraukųjį švietimą.
Antroji iniciatyva, kurią siūliau, susijusi su mokslininkų karjeromis ir jų vertinimu. Tai yra, kaip vertiname, kad žmogus yra sėkmingas mokslininkas. Jei orientuojamės tik į straipsnius ir projektus – labai apribojame veiklas, kurioms mokslininkui verta skirti savo laiką. O juk taip pat norime, kad mokslininkai komunikuotų su visuomene, kad ruoštų jaunuosius mokslininkus, dalyvautų politikos formavime ir t.t. Yra keletas iniciatyvų pasaulyje, susijusių su tuo, kaip vertiname mokslininkus. Viena jų – „The Declaration on Research Assessment“ arba DORA, kurią parėmė „FENS-Kavli Network of Excellence“. Neseniai pradėta ir COARA („Coalition for Advancing Research Assessment“) iniciatyva, kurios narys yra ir Vilniaus universitetas. Manau, kad šios iniciatyvos nariais turėtų tapti ir „FENS-Kavli Network of Excellence“.
– Skelbiant „FENS-Kavli Network of Excellence“, visada pabrėžiama, kad prie šio tinklo prisijungia tik išskirtiniai mokslininkai, o kiekvienam universitetui ar mokslo centrui yra didelė garbė turėti tinklui priklausantį mokslininką. Ar jus apsidžiaugėte, kai gavote žinią, jog tapote nare?
– Tikrai buvo labai smagu, labai apsidžiaugiau. Tai yra galimybė dukart per metus susitikti su geriausiais iš geriausių. Tai suteiks unikalias galimybes plėtoti savo mokslinius tyrimus. Galėsiu dirbti su labai įvairių patirčių ir kompetencijų mokslininkais, diskutuosime, atrasime bendrų sąlyčio taškų, siejančių interesų. Tikiu, kad tai bus naudinga tiek mano mokslinei grupei, tiek VU Gyvybės mokslų centro Neurobiologijos ir biofizikos katedros, tiek Lietuvos neuromokslų vystymui.
– Bus labai smalsu stebėti, kas įvyks per jūsų kadencijos metus. Tikiuosi, naujienomis pasidalinsite. O dabar norėčiau pakalbėti apie naujausius jūsų tyrimus. Birželio mėn. pasirodė svarbi jūsų ir kolegų publikacija apie vieną agresyviausių ir sunkiausiai diagnozuojamų smegenų vėžio formų – glioblastomą. Prieš pradedant daugiau kalbėti apie patį tyrimą, papasakokite, kodėl pasirinkote tyrinėti būtent šį naviką?
– Mūsų grupės tyrimai dažniausiai susiję su smegenų vystymusi. Šis tyrimas tarsi iškrenta iš konteksto, su kuo dirbame, bet priežastis buvo praktinė. Savo laboratorijoje norėjome įdiegti metodikas, skirtas organotipinėms kultūroms, kurios ruošiamos iš operacijų metu pašalintų žmogaus smegenų audinių. Tokios operacijos gali būti atliekamos gydant, pavyzdžiui, smegenų vėžį ar vaistams atsparią epilepsiją. Jų metu pašalinami audiniai, kurie įprastai tiesiog sunaikinami kaip medicininės atliekos. Tačiau, pacientui sutikus, tuos audinius galime panaudoti moksliniams tyrimams. Tai – žmogaus audinys, todėl yra unikali medžiaga, suteikianti galimybę tiesiogiai vertinti būtent žmogaus smegenų biocheminius procesus.
Gavome Lietuvos bioetikos komiteto leidimą, o pacientai ir pacientų atstovai yra labai teigiamai nusiteikę – jie beveik visuomet sutinka, kad po operacijos jų audiniai būtų perduodami mokslininkams. Bet čia tik viena dalis – gauti patį audinį.
Antrasis, ne mažiau svarbus, etapas yra audinio paruošimas, tad ieškojome, kas mus gali išmokyti reikiamų metodikų. Mano buvusi doktorantė, kuri kaip tik rugsėjo 2 d. apsigynė savo disertaciją ir gavo daktaro laipsnį, Ugnė Kuliešiūtė, surado grupę Freiburgo universitete (Vokietija). Ši grupė tyrinėja molekulinius glioblastomos mechanizmus. Taigi rinkomės, kokį projektą galėtume atlikti, kad būtų aktualus ir mums, ir Vokietijos mokslininkams.
Freiburgo universiteto mokslininkai tyrinėja glioblastomos audinius, o viena iš mūsų grupės tyrimų sričių yra neuronų glikokaliksas – cukraus dangalas, kuris dengia kiekvieną ląstelę. Todėl nusprendėme jungtiniame projekte įvertinti, koks yra glikokalikso vaidmuo neuronų sąveikoje su kitomis smegenų ląstelėmis ir kaip tai veikia glioblastomos vystymasi.
Jau po poros mėnesių supratome, kad užčiuopėme kažką tikrai įdomaus. Moksliniai tyrimai dažnai papildo ir praplečia jau turimas žinas, o šiuo atveju atradome tai, ko dar niekas nebuvo tyrinėjęs ir nežinojo. Nustatėme, kad glioblastomos auglio augimas ir integravimasis į smegenų neuroninius tinklus tiesiogiai priklauso nuo glikokalikso savybių. Keisdami glikokaliksą, galime riboti glioblastomos ląstelių plitimą.
– Ką reiškia jūsų atradimas – ar jis gali ateityje prisidėti prie geresnio glioblastomos gydymo?
– Mūsų atradimai gali būti aktualūs, kuriant naujas gydymo terapijas. Glioblastoma įprastai gydoma chirurgiškai pašalinant naviką ir taikant chemoterapiją. Naudodami žmogaus organotipinių kultūras, atradome, kad, modifikuodami cukrinį ląstelių dangalą, galime keisti, kaip navikas auga.
Tam, kad sukurtų glioblastomos modelį laboratorinėje lėkštelėje, į nedidelį gabalėlį žmogaus smegenų žievės Ugnė suleisdavo iš pacientų išskirtų glioblastomos ląstelių, taip suformuodama mažytį auglį. Modifikuodama glikokaliksą, ji stebėjo, kaip tas auglys keičiasi.
Nustatėme, kad, apribojus glikokalikso formavimąsi, auglys lieka mažas ir tankus. Tai nebūtų pakankamas gydymo metodas, bet potencialiai galėtų būti vystomas kaip terapija prieš chirurginį gydymą. Jei auglys yra nedidelis ir lokalizuotas, jo šalinimas tampa kur kas paprastesniu.
Kai cukrinis dangalas aktyviai formuojasi, navikas auga, labai plačiai, sudaro įvairias atšakas. Neišvengiamai, šalinant tokį auglį, reikėtų pašalinti ir daug sveiko audinio. O smegenys juk neatauga – todėl neurochirurgai stengiasi pašalinti visą auglį, bet išsaugoti kiek įmanoma daugiau sveiko audinio.
Kas dar svarbu, galbūt labiau iš fundamentinių mokslų pusės – kodėl cukraus dangalas lemia skirtingą naviko augimą? Per pastaruosius keletą metų mokslininkai, tyrinėjantys glioblastomą, atrado, kad auglio ląstelės su neuronais suformuoja jungtis – sinapses. Būtent šios sinapsės yra svarbios augliui toliau vešėti. Jei tokių sinapsių formavimasis sutrikdomas, glioblastomos plitimas apribojamas.
Atradome, kad, neleidžiant cukriniam dangalui formuotis, nesusiformuoja ir glioblastomos ląstelių tinklas. Taigi ribojamas vėžio ląstelių įsiintegravimas į audinį. Tai matėme tiek augindami pavienes ląsteles, tiek glioblastomos modelyje žmogaus smegenų audinyje.
Šie rezultatai ir itin stiprus glikokalikso modifikavimo poveikis glioblastomos ląstelių savybėms yra naujas ir svarus rezultatas, ieškant būtų įveikti agresyviausią smegenų vėžio formą.
Kai pateikėme straipsnį, tiek žurnalo redaktoriai, tiek recenzentai buvo labai susidomėję. Nors teko padirbėti, kol atsakėme į visus detalius klausimus, matome, kad mokslinė bendruomenė šį straipsnį priėmė labai atvirai. Tikimės, kad jis svariai prisidės prie tolesnių glioblastomos tyrimų.
– Ar toliau tęsite šiuos tyrimus, ar jau perdavėte rezultatus mokslininkams pasaulyje?
– Dalį tyrimų tęsime mes. Toliau keliame klausimą, kaip formuojasi mišrus vėžio ląstelių ir neuronų tinklas. O Ugnė savo karjerą kol kas perkels į užsienį – podoktorantūrinei stažuotei. Ji taip pat šį klausimą išsineša, galvoja papildyti naujais metodais, kurių Lietuvoje mes kol kas neturėjome. Pavyzdžiui, suderinti savo patirtį tiriant paviršiaus cukrus su smegenų organoidų technologija – tai tarsi mini smegenys, auginamos lėkštelėje.
– Paminėjote savo buvusią doktorantę U. Kuliešiūtę, su kuria kartu ir publikavote tyrimus. Kada ir kodėl savo karjeroje nusprendėte ne tik atlikti mokslinius tyrimus, bet ir dalintis savo patirtimi su būsimaisiais arba jaunaisiais mokslininkais?
– Mokslininko gyvenimo mentorystė ateina labai anksti. Kartais jau magistrantūros metais studentai padeda bakalaurantams atlikti savo tyrimus.
Pirmiesiems bakalauro studentams pradėjau vadovauti būdama Kembridžo universiteto doktorante. Podoktorantūrinės stažuotės metu studentų turėjau daugiau, dažnai ne po vieną tuo pačiu metu. O kai grįžau į Lietuvą, į Vilniaus universitetą, buvo akivaizdu, kad, kuriant savo mokslinę grupę, neišvengiamai reikia doktorantų, kurie turėtų daugiau patirties, kurie galėtų gana savarankiškai planuoti ir vykdyti savo mokslinį projektą su mano pagalba.
Pirmieji doktorantai prisijungė 2018 m., U. Kuliešiūtė – 2019 m., ir tapo pirmąja, kuri apsigynė. Taigi šie metai man buvo turtingi moksliniais straipsniais, o kiti bus turtingi doktorantais, kurie dabar rašo savo disertacijas. Man labai smagu perduoti savo patirtį ir užauginti kitą mokslų daktarą.
– Pasisekė jiems gauti tokią mentorę! O dabar – tikriausiai visiems aktualus klausimas. Kaip išlaikyti savo smegenų sveikatą? Ką darote pati?
– Žinote, nedarau daugybės dalykų, kuriuos turėčiau daryti (juokiasi). Galbūt labiau rūpinuosi ne tiek smegenų sveikata, kiek efektyviu naudojimu. Į tai tikrai įdedu sąmoningų pastangų. Man naudingas padalijimo principas: darbe yra darbas, o namuose – namai. Tai padeda susitelkti tada, kai labiausiai reikia. Kiek įmanoma, stengiuosi riboti išorinius trikdžius. Jei darote kažką, kam reikia susitelkimo, kiek jums ateina žinučių? Kiek kartų pažiūrite, kiek kartų atrašote? Kiekvienas toks dėmesio nukreipimas sumažina efektyvumą iki 30 proc.
Anksčiau turėdavau vieną dieną per savaitę, kurią skirdavau straipsnių ar projektinių paraiškų rašymui. Tai – darbai, kurie reikalauja daug susikaupimo, nes būtina daug informacijos perkelti į darbinę atmintį. Jei paraleliai bandydavau užsiimti ir kitais dalykais, šį perkėlimą turėdavau kartoti vėl ir vėl. Tad turėdavau dieną, kai mano el. paštas būdavo išjungtas, kai laboratorija žinojo, kad tai – diena, kai rutininiais klausimais nesu pasiekiama. Aišku, jei „dega“ – galima pasiekti telefonu, bet tokių atvejų beveik nepasitaikydavo. Taigi visą dieną blaškančio konteksto nebūdavo ir tai tikrai padėdavo.
Kadangi baigėsi vasara – turiu pasakyti, kad atostogos taip pat yra labai svarbu. Jau anksčiau esu pastebėjusi, kad po atostogų grįžtu su naujomis idėjomis, kitokiu požiūriu. Įsidirbus labai lengva važiuoti tais pačiais bėgiais. O mokslas neišvengiamai reikalauja kartais pažvelgti netikėtu kampu.
Kalbino Goda Raibytė-Aleksa.
