Koralai – tai gyvūnai, dažniausiai aptinkami atogrąžų vandenyse. Tai minkštakūniai polipai, kurie kietą išorinį apvalkalą suformuoja iš jūros išgaudami kalcio karbonatą. Laikui bėgant šis kietas apvalkalas suformuoja šiandien matomų rifų pagrindą.
Koraliniai rifai užima tik 0,2 proc. jūros dugno, tačiau juose gyvena daugiau nei ketvirtadalis jūros rūšių. Tačiau šie gyvūnai yra jautrūs karščiui ir rūgštėjimui, todėl pastaraisiais metais, vandenynams šiltėjant ir rūgštėjant, koralai tapo itin pažeidžiamais.
Pažeisti koralai tampa baltais – šis procesas vadinamas blukimu (angl. bleaching), ir jį T. Foster mato iš arti.
Pasaulinio koralų rifų stebėsenos tinklo duomenimis, vandens temperatūrai pakilus 1,5 C, gali išnykti 70–90 proc. pasaulio rifų. O kai kurie mokslininkai mano, kad iki 2070 m. jų visai nebeliks.
„Klimato kaita kelia didžiausią grėsmę koraliniams rifams visame pasaulyje“, – sako Australijos jūrų mokslo instituto (AIMS) atstovė Cathie Page. – Smarkūs klimato kaitos sukelti blukimo reiškiniai gali turėti labai neigiamų padarinių – ir kol kas neturime gerų sprendimų“.
Atkuriant koralus paprastai į pažeistus rifus persodinami mažyčiai koralai, išauginti tam tikruose koralų „medelynuose“. Tačiau šis darbas gali būti lėtas ir brangus, o pagalba suteikiama tik daliai rifų, kuriems gresia pavojus.
T. Foster sekliuose Abrolhos salų vandenyse bando sistemą, kuri, kaip ji tikisi, padės greičiau atgaivinti rifus. Čia koralų fragmentai sodinami į mažus „kamštelius“, kurie įdedami į paruoštą suformuotą pagrindą. Tuomet šie pagrindai partijomis dėliojami ant jūros dugno.
T. Foster sukūrė pagrindą, kuris atrodo kaip plokščias diskas su grioveliais ir rankena, ir yra pagamintas iš kalkakmenio tipo betono.
„Norėjome, kad tai būtų kažkas, ką galėtume masiškai gaminti už priimtiną kainą, – aiškina T. Foster. – Ir kad narui ar nuotoliniu būdu valdomai transporto priemonei būtų lengva jį įrengti“.
Ir bent jau kol kas rezultatai teikia vilčių.
„Įdiegėme kelis skirtingus mūsų koralų prototipus. Taip pat išbandėme tai su keturiomis skirtingomis rūšimis, – aiškina ji. – Visi jie puikiai auga. Mes prašokame kelerius metus trunkantį kalcifikacijos augimą, kurio reikia, kad būtų pasiektas bazinis dydis“.
M. Foster įsteigė startuolį „Coral Maker“ ir tikisi, kad partnerystė su San Franciske įsikūrusia inžinerinės programinės įrangos bendrove „Autodesk“ dar labiau paspartins šį procesą.
Tyrėjai apmokė dirbtinį intelektą valdyti robotus, kurie glaudžiai bendradarbiauja su žmonėmis.
„Kai kurie koralų dauginimo procesai yra tik pasikartojančios užduotys, susijusios su surinkimu ir padėjimu, todėl jie idealiai tinka automatizavimui robotais“, – pasakoja T. Foster.
Roboto ranka gali „sodinti“ arba klijuoti koralų fragmentus prie „kamštelių“. Kita ranka juos deda į pagrindą, naudodama regėjimo sistemas, leidžiančias priimti sprendimus, kaip reikia pasukti ar patraukti.
„Kiekvienas koralo gabalėlis yra skirtingas, net ir tos pačios rūšies, todėl robotai turi atpažinti koralų fragmentus ir žinoti, kaip su jais elgtis, – sako „Autodesk“ vyresnysis vyriausiasis mokslo darbuotojas Nicas Carey. Kol kas jie labai gerai susidoroja su koralų formų skirtumais“.
Kitas žingsnis – perkelti robotus iš laboratorijos į vandenyną – o tai, pasak M. Foster, turėtų įvykti per artimiausius 12–18 mėnesių.
Tačiau realiame pasaulyje kyla daug iššūkių: su šlapiais, gyvais koralais reikia elgtis atsargiai, ir galbūt teks dirbti judančiame laive, o sūrus vanduo gali pakenkti elektronikai.
„Turime užtikrinti, kad galėtume apsaugoti pažeidžiamesnius komponentus“, – sako N. Carey.
Be to, tokia technologija labai brangi. Koralų kūrėjai tikisi, kad atsiras paklausa turizmo pramonėje – ir planuoja išduoti biologinės įvairovės kreditus, kurie veiktų panašiai kaip anglies dioksido kreditai.
„Norint išlikti priešakyje ir sudaryti sąlygas koraliniams rifams išgyventi šiltėjančią ateitį, reikia investuoti daug laiko, pinigų ir žmogiškojo kapitalo“, – sako AIMS mokslininkė Cathie Page.
Parengta pagal BBC.
