Tarp radinių yra žmogaus blauzdos kaulas, naudotas kaip įrankis, ir puodelis, pagamintas iš žmogaus kaukolės. Panašių įrodymų rasta visame regione – o tai rodo, kad gyvųjų ir mirusiųjų santykiai buvo labai svarbūs to meto žmonių visuomenėms, rašoma trečiadienį (rugsėjo 20 d.) žurnale „PLOS One“ paskelbtame tyrime.
„Būdai, kuriais žmonės elgiasi su [žmonių] palaikais ir bendrauja su jais, gali mus išmokyti apie praeities populiacijų kultūrinį ir socialinį aspektą“ – įskaitant manipuliacijas su palaikais, jų paėmimą ir perlaidojimą, sakoma tyrėjų pareiškime.
Berno universiteto (Šveicarija) bioarcheologai ir šio tyrimo autoriai Zita Laffranchi bei Marco Milella, o taip pat Kordobos universiteto (Ispanija) archeologas Rafaelis Martinezas Sánchezas ištyrė žmonių palaikus iš mažiausiai 12 senovinių palaidojimų iš Mármoles olos, esančios maždaug už 70 km į pietryčius nuo Kordobos. Šiame urve įvairiais laikotarpiais gyveno priešistoriniai žmonės, o nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio čia buvo iškasti keli senoviniai palaidojimai.
Dauguma naujajame tyrime pateiktų palaidojimų buvo atkasti 1998–2018 m. Tyrėjai identifikavo septynių suaugusiųjų ir penkių vaikų ar nepilnamečių palaikus, kurie buvo palaidoti tarp penktojo ir antrojo tūkstantmečio pr.m.e. – maždaug nuo neolito iki bronzos amžiaus.
Sulaužyti kaulai
Atlikus naujojo tyrimo kaulų mikroskopinę analizę nustatyta, kad daugelis kaulų buvo tyčia sulaužyti, galbūt siekiant sunaudoti kaulų čiulpus, ir iškrapštyti, kad būtų pašalinta mėsa.
Komanda taip pat rado žmogaus blauzdikaulio kaulą. Pagal kaulo dalių poliravimą ir duobutes, atrodo, kad jis buvo naudojamas kaip tam tikras primityvus įrankis – nors autoriai nesiima spėlioti, kokia buvo jo funkcija.
Bene įspūdingiausias tyrinėtas objektas yra iš žmogaus kaukolės padarytas „kaukolės puodelis“. Kaukolė greičiausiai priklausė 35–50 metų amžiaus vyrui.
Analizė parodė, kad senovės žmonės tyčia atskyrė viršutinę kaukolės dalį nuo apatinės, sulaužydami kaulus jos kraštuose – o paskui kelis kartus ją nugremžė, kad pašalintų visą mėsą.
Panašūs „kaukolių puodeliai“ rasti keliose kitose neolito radimvietėse pietų Ispanijoje, nurodo tyrimo autoriai. Nors tai galėjo būti bandymas pasiekti smegenis, kad jas būtų galima suvalgyti – tačiau ant kai kurių kaukolių yra žymių, atitinkančių vėlesnį jų panaudojimą, galbūt kaip geriamųjų indų.
Gyvenimas ir mirtis
Tyrėjai teigė negalintys tiksliai pasakyti, kaip ir kodėl daugelis žmonių palaikų Mármoles urve buvo panaudoti po mirties, tačiau jie spėja, kad kai kurie kaulai buvo sulaužyti siekiant išgauti kaulų čiulpus – vertingą maistinių medžiagų šaltinį, o kiti galėjo būti perdirbti į įrankius, ginklus ar panaudoti ritualams.
Panašių manipuliacijų ženklų yra ir iš kitų to meto laidojimo urvuose visoje pietinėje Pirėnų pusiasalio dalyje – o tai rodo, kad šios senovės visuomenės turėjo sudėtingus kultūrinius įsitikinimus apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą, sako mokslininkai.
Natūralūs procesai urvuose kartais gali pažeisti kaulus be jokio žmogaus įsikišimo, „tačiau šie duomenys rodo, kad šiuo atveju buvo imtasi tam tikrų tikslingų veiksmų“, – sako Osteoarcheologinių tyrimų centro Goslare (Vokietija) vadovas ir archeologas Christianas Meyeris. Jis nedalyvavo atliekant naująjį tyrimą, tačiau yra paskelbęs daug publikacijų apie mįslingas neolito laidojimo vietas.
Vienas iš klausimų – ar žmonės, pakartotinai panaudoję kaulus, visada atpažindavo, kad tai yra žmonių kaulai. „Tokiose vietose, kaip šios, kuriose laidojama daugelį laikotarpių, kuriose laidojama epizodiškai ir nuolat, galutinių atsakymų į sudėtingus klausimus beveik neįmanoma gauti“, – apibendrina Ch. Meyeris.
Parengta pagal „Live Science“.
