Dabar mokslininkai dėl neįprasto 75 000 metų senumo neandertaliečių palaidojimo kaltina bites. Šie vabzdžiai galėjo palikti žiedadulkes po neandertaliečio palaikais, taip suklaidindami tyrėjus, kad neandertalietis buvo palaidotas ant gėlių klodo, teigiama naujame tyrime.
Prieš daugiau nei pusę amžiaus tyrėjai atrado Shanidaro radimvietę – olą Irako Kurdistano kalvose, kurioje buvo palaidoti keli neandertaliečiai. Vienas iš jų, kurį mokslininkai pavadino Shanidaru 4, tapo žinomu kaip „palaidotu ant gėlių“ – kai tyrėjai po suaugusiu neandertaliečiu vyru dirvožemyje aptiko žydinčių augalų žiedadulkių gumulėlių.
Palaidojimai, iš pradžių iškasti XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, buvo pirmieji įrodymai, kad neandertaliečiai užsiėmė ritualiniu mirusiųjų kūnų laidojimu.
Ir nors neandertaliečių laidojimo įrodymai archeologijos srityje nebekelia ginčų, vis dar diskutuojama dėl laidojimo kartu su gėlėmis ritualo.
Naujajame tyrime mokslininkų komanda, vadovaujama Liverpulio Johno Mooreso universiteto (Jungtinė Karalystė) paleoekologo Chriso Hunto, iš naujo išnagrinėjo žiedadulkes iš Shanidaro 4 palaidojimo vietos – ir nustatė, kad žiedadulkes geriau paaiškina gėlėmis besimaitinančios bitės.
Iš pradžių 1975 m. dirvožemio mėginius, paimtus iš palaidojimo viršuje ir po juo, tyrė du palinologai (žiedadulkių ekspertai), kurie nustatė, kad jie yra iš penkių žinomų ir dviejų neidentifikuotų biologinių grupių. Tyrėjai padarė prielaidą, kad visus šiuos augalus buvo galima surinkti tuo pačiu metu, greičiausiai gegužės pabaigoje – birželio pradžioje.
Nors C.Huntas ir jo komanda iš esmės sutinka su ankstesniu augalų rūšių nustatymu, jie atrado, kad augalai iš tikrųjų auga šiek tiek skirtingu metų laiku, todėl suabejojo ankstesniu aiškinimu, kad neandertaliečiai rinkdavo gėles mirusiesiems.
2016 m. vykdydami kasinėjimus C.Huntas ir jo komanda pastebėjo galimą alternatyvų žiedadulkių paaiškinimą: senovines purvu išklotas bičių iškastas duobeles netoli Shanidaro 4 palaidojimo vietos. Šios žemėje urvelius rausiančios ir juose gyvenančios bitės galėjo įsikasti į purvą ir ten dėti surinktas žiedadulkes.
Mišrios žiedadulkių sankaupos nerodo, kad buvo sukrauti ištisi žiedai, savo straipsnyje teigia tyrėjai. Vietoje to jie teigia, kad daug labiau tikėtina, jog „žiedadulkes gniužulais rinko ir dėjo bitės“.
C.Huntas ir jo komanda mano, kad žiedadulkės greičiausiai yra labai senos, galbūt savo amžiumi net artimos neandertaliečio palaidojimui – tačiau nei žiedadulkės, nei bitės negali būti tiesiogiai datuojamos.
„Yra buvę sėkmingų eksperimentų, kurių metu buvo tiesiogiai datuojami žiedadulkių grūdeliai, – nurodo C. Huntas. Tačiau radiokarboninis datavimas gali patikimai datuoti organinius daiktus, kurių amžius siekia iki 50 000 metų, o Shanidaras 4 buvo palaidotas prieš 75 000 metų.
Palinologijos ir aplinkos archeologijos tyrimų laboratorijai (PEARL) vadovaujanti palinologė Angie Perrotti, kuri tyrime nedalyvavo, sako, kad C. Huntas ir kolegos pateikė „įtikinamą argumentą“ dėl žiedadulkių atsiradimo priežasties.
„Šis atvejis pabrėžia, kad labai svarbu tiksliai imti ir sistemingai archyvuoti nuosėdų ir žiedadulkių mėginius, kad būtų galima papildyti ankstesnius tyrimus“, – sako ji.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Journal of Archaeological Science“.
Parengta pagal „Live Science“.
