Urvų piešiniai yra gerai žinoma ir seniai žinoma meninė priemonė Europoje, atsiradusi mažiausiai prieš 40 000 metų. Nors archeologai šią senovinę meno formą tyrinėja jau daugiau nei šimtmetį, jie paprastai daugiausia dėmesio skiria dvimačiams piešinių bruožams, o fiksuodami meną remiasi eskizais, piešiniais ir nuotraukomis.
Pastaruoju metu tarp archeologų išpopuliarėjo trimačio įrašymo ir peržiūros metodai. Šiais metodais užfiksuojama daugiau uolų meno detalių nei dvimačiais, tačiau paprastai jis vis dar peržiūrimas ir tiriamas kaip dvimačiai vaizdai kompiuterio ekrane – o tai nėra tai, kaip meną būtų matę jo kūrėjai.
Naujame tyrime, rugpjūčio 17 d. paskelbtame žurnale „Antiquity“, pateikiama stereoskopinių meno kūrinių iš La Pasiegos urvo šiaurės centrinėje Ispanijoje nuotraukų, kurios keičia archeologų požiūrį į urvų piešinius.
Madrido Komplutensės universiteto archeologė ir fotografė Raquel Asiain su kolegomis sukūrė paprastą metodą, kaip užfiksuoti trimatį urvo sienų ir ant jų esančio piešinių pobūdį.
Didelės raiškos nuotraukų, padarytų 63,5 mm atstumu viena nuo kitos – toks yra vidutinis atstumas tarp dviejų suaugusio žmogaus akių vyzdžių – poras galima žiūrėti kartu, priverčiant smegenis suvokti 3D vaizdą. Nors stereoskopinių nuotraukų poros geriausiai matomos naudojant peržiūros prietaisą, paslėptą 3D vaizdą galima pastebėti ir plika akimi, panašiai kaip dešimtajame dešimtmetyje populiariose trimačių iliuzijų knygose „Magic Eye“.
Daugiau kaip 700 gyvūnų, simbolių, taškų ir linijų atvaizdų dengia 1911 m. atrastos La Pasiegos sienas. Tačiau atlikdami sistemingą tyrimą, naudodami stereoskopinę fotografiją, R.Asiain su kolegomis aptiko tris anksčiau paslėptus gyvūnus: du arklius ir šiais laikais jau išnykusį taurą.
Arkliai lengvai įžiūrimi didelės raiškos nuotraukose, kurias tyrėjai paskelbė „Flickr“. Skaitmeniniu būdu patobulintuose vaizduose po elnio atvaizdu centre matomas arklys, taip pat kito arklio galva, kaklas ir krūtinė, kairėje pusėje. Pastarasis arklys yra pavaizduotas taip, kad jo galva guli įgaubtoje urvo sienos srityje, o krūtinė – išgaubtoje srityje, taip padidinant gyvūno trimatiškumą.
Naudojant 3D akinius ar net šiek tiek sužvairavus akimis, nesunku pamatyti urvo sienų banguotumą taip, kaip jį galėjo matyti žmogus prieš dešimtis tūkstančių metų.
„Paleolito urvų mene menininkai tapydami paveikslus naudojo natūralias urvų formas, – sako R. Asiain. – Poreikis išsaugoti šį trimatį urvų suvokimą buvo viena iš priežasčių, įkvėpusių mane naudoti šiuos stereoskopinius vaizdus.“ Aukštos fotografinės kokybės vaizdai leido tyrėjams pamatyti meną „tikrose“ trijose dimensijose – o ne imituotose 3D skeneriais.
„Šių piešinių autorių naudojamas metodas naudingas, nes primena, kokie techniškai įgudę buvo šie menininkai – ir leidžia suprasti kūrybinį procesą“, – teigia turime nedalyvavusi Viktorijos universiteto (Kanada) archeologė April Nowell. Pasak jos, paskelbus stereoskopinius vaizdus, plačioji visuomenė gali daug labiau priartėti prie tokio meno, kokį žmonės galėjo patirti praeityje – tačiau „vis tiek pasigendama vandens lašėjimo garso, vėsios oro drėgmės“.
R.Asiain ir toliau žavisi urvinių dailininkų technikos evoliucija laikui, ypač kai „šie menininkai pradėjo suvokti uolą kaip dar vieną tapybos elementą“. Ateityje ji planuoja taikyti papildomus metodus, kad geriau suprastų paleolito urvų meną – pavyzdžiui, ar senovės menininkai manipuliavo uola ir ją modeliavo, galbūt raižydami, kad sukurtų 3D figūras.
Parengta pagal „Live Science“.
