Naujai aprašytas basilosauridas (išnykusių banginių šeima), vadinamas Perucetus colossus, savo svoriu lenkė mėlynuosius banginius (Balaenoptera musculus) – jo kūno masė siekė nuo nuo 85 iki 340 tonų). Remiantis trečiadienį rugpjūčio pradžioje žurnale „Nature“ paskelbtu tyrimu, jo kūno ilgis siekė apie 20 metrų – o tai yra daugiau nei boulingo takelio ilgis.
Paleontologai prieš 30 metų dabartinėje Ikos provincijoje Peru pietuose aptiko dalines šio monstriško jūrų žinduolio skeleto liekanas. Nuo to laiko jie atkasė 13 slankstelių, keturis šonkaulius ir klubo kaulą, sakoma pranešime.
„[Vienas iš tyrimo bendraautorių] ieškojo fosilijų Peru dykumoje ir pamatė atodangą su kaulais“, – pasakoja pagrindinis autorius, Štutgarto valstybinio gamtos istorijos muziejaus Vokietijoje paleontologas ir iškastinių žinduolių kuratorius Eli Amsonas. – Iškasti fosilijas prireikė daug laiko vien dėl jų dydžio. Vien tik kiekvienas slankstelis sveria 150 kilogramų“.
Mokslininkai, remdamiesi ribotu atkastų kaulų skaičiumi, gali tik apytiksliai įvertinti, koks milžiniškas buvo P. colossus – nes didžioji dalis gyvūno palaikų laikui bėgant sunyko.
Tačiau rasti kaulai labai didelio tankio – o tai reiškia, kad jie labai daug svėrė. Komanda mano, kad siekiant kompensuoti šį svorį, banginio minkštieji audiniai greičiausiai buvo lengvesni už kaulus, taip kompensuodami sunkų skeletą ir padėdami jam tapti plūdresniam.
Todėl P. colossus greičiausiai buvo labai keistos išvaizdos. Komanda jį prilygino šiuolaikiniam lamantinui, tačiau su maža galva, didžiuliu kūnu ir mažomis priekinėmis bei galinėmis galūnėmis. „Jis galėjo atrodyti daug keistesnis, nei manome“, – sako E. Amsonas.
„Pagal svorį P. colossus tikrai buvo stambesnis už mėlynąjį banginį. Tačiau bendras kūno ilgis buvo trumpesnis už mėlynojo banginio [ir siekė] 20 metrų. Sunku tiksliai įvertinti, kiek riebalų ir minkštųjų audinių supo jo skeletą, todėl, vertindami dydį, laikėmės gana konservatyvaus požiūrio“, – pasakoja paleontologas.
Tačiau ši keista išvaizda galėjo padėti gyvūnui išlikti plūdriam ir leisti lėtai slysti vandeniu, panašiai kaip juda lamantinai (Trichechus gentis), rašo tyrėjai.
P. colossus ne tik griauna mūsų įsivaizdavimą, kaip galėjo atrodyti sunkiausias pasaulio gyvūnas, bet ir kvestionuoja tai, ką žinome apie banginių evoliuciją. Šis atradimas reiškia, kad didžiausią kūno masę jie pasiekė 30 mln. metų anksčiau, nei manyta iš pradžių.
„P. colossus visiškai keičia mūsų supratimą apie banginių evoliuciją ir ekstremalų gigantizmą, – aiškina E.Amsonas. – Greičiausiai tai buvo lėtas keliautojas ir nardytojas seklumose. Nesame tikri, kuo jis maitinosi – nes jo galva ir dantys neišliko. Tai tik spėjimas, bet manome, kad didžiąją laiko dalį jis praleido vandenyno dugne, nedegindamas daug energijos, kad gautų maisto šaltinių“.
Stanfordo universiteto (JAV) Hopkinso jūrų stoties docentas Jeremy Goldbogenas, kuris nesusijęs su tyrimu, sako, kad P. colossus tyrimai gali suteikti naujų įžvalgų apie jūrų milžinų evoliuciją.
„Aprašyta Perucetus colossus rūšis buvo akivaizdžiai didelis gyvūnas, turėjęs sunkų skeletą, – teigia jis. – Ar jis buvo didesnis už mėlynąjį banginį? Gal ir buvo, o gal ir ne. Manyčiau, kad svarbesni klausimai yra susiję su ištisų giminingų rūšių grupių evoliucija ir biologija, kuri lemia, kada ir kodėl jos tapo didelėmis“.
Šiuo metu egzempliorius saugomas Gamtos istorijos muziejuje Limoje.
Parengta pagal „Live Science“.
