Gyvūnas turi 486 kojas ir filmo „Grobuonis“ personažą primenančią dantingą galvą. Dienos šviesoje jis žalsvai peršviečiamas kaip tamsoje fosforescuojantis žaislas, o per dirvą jis vingiuoja kaip elegantiškai siuvinėtojo valdoma adata, rašo Phys.org.
Tačiau atsitraukus nuo mikroskopo, Los Andželo siūlinis šimtakojis (Illacme socal) atrodo daug mažiau bauginantis. Sutvėrimas yra daugmaž šratinuko šerdelės pločio ir siuvimo smeigtuko ilgio – todėl nesunku suprasti, kaip šis mažytis, siūlą primenantis bestuburis iki šiol buvo nepastebėtas.
Praėjusio mėnesio pabaigoje paskelbus straipsnį, kuriame oficialiai pristatomas šis gyvūnas, Los Andželo siūlinis šimtakojis prisijungė prie maždaug 12 000 kitų pasaulyje įvardytų šimtakojų rūšių.
Šis atradimas – tai mažas priminimas apie didžiulę mažų gyvūnų karalystę, kuri yra pasaulio ekosistemų pagrindas – mažyčių sutvėrimų Visatą, kuriai gresia išnykimas, kol dar nesugebėjome įvertinti jų esminio vaidmens.
„Šios naujos rūšys tiesiogine prasme yra tiesiai po mūsų kojomis, – sako Virdžinijos gamtos istorijos muziejaus entomologas Derekas Hennenas, kuris tyrime nedalyvavo. – Tai iš tiesų patvirtina, kad svarbu kiek įmanoma labiau išsaugoti atviras žalias erdves ir natūralias buveines, nes net tokioje intensyviai urbanizuotoje aplinkoje kaip Los Andželas vis dar galima rasti naujų rūšių tose vietose, kurių žmonės anksčiau tiesiog neieškojo“.
Pirmą kartą šį šimtakojį 2018 m. balandį Vaitingo rančos laukinės gamtos parke netoli Lake Forest pastebėjo gamtininkai Cedricas Lee ir Jamesas Bailey. Abu iškart suprato, kad stebi kažką unikalaus, ir paskelbė apie radinį pilietinio mokslo programėlėje „iNaturalist“.
Kitoje JAV pusėje Virdžinijos Technikos universiteto (JAV) entomologas Paulas E. Marekas naršė programėlę ir pastebėjo jų atradimą. Kalėdų proga, lankydamas savo šeimą Los Andžele, P.E.Marekas su žmona nuvyko į Vaitingo rančą pažiūrėti, ar pavyks rasti tą patį gyvūną.
Šimtakojai nėra vabzdžiai, o nariuotakojai bestuburiai, artimesni omarams ir vėžiams. Ši konkreti gentis yra maža ir lėta, be to, labai panaši į augalų šaknų plaukelius. Atsargiai pašalinę akmenų ir negyvų lapų kilimą, P.E.Marekas su žmona apžiūrinėjo dirvožemį, ieškodami ko nors blyškaus, liekno ir ilgesnio nei 20 mm – ir laukė, ar tai nesujudės.
Rastus egzempliorius atsargiai mokslininkas su trupučiu dirvožemio sudėjo į plastikinius buteliukus ir įsidėjo į rankinį bagažą kelionei atgal į laboratoriją Virdžinijoje. „Atrodė, kad rentgeno nuotraukoje jų net nesimato“, – vėliau sakė tyrėjas.
DNR sekos nustatymas ir kruopšti fizinių struktūrų analizė patvirtino, kad tai yra nauja rūšis. Tuo tarpu Kalifornijoje C.Lee užfiksavo kitus šio gyvūno pastebėjimus Eatono kanjono gamtinėje teritorijoje Pasadenoje. Praėjusio mėnesio pabaigoje žurnale „ZooKeys“ pasirodė straipsnis apie šią rūšį – C.Lee ir J.Bailey yra jo bendraautoriai.
Šimtakojai atlieka nemalonų, bet labai svarbų darbą – saugo miškus, kad jie nepaskęstų mirusiuose organizmuose. Šie gyvūnai yra detritoforai, skaidantys negyvą augalinę medžiagą, kad gautų maisto – ir išskiriantys maistingąsias medžiagas, kurios patręšia dirvožemį būsimam augimui.
„Aš apie juos galvoju kaip apie mažus miško šiukšliavežius, – sako P.E.Marekas. – Jie tiesiog laksto viską aplink, ėda detritą, tuštinasi juo ir taip susidaro dirvožemis“.
Šimtakojai planetoje gyvena maždaug tiek pat laiko, kiek Žemėje egzistuoja gyvybė. Remiantis fosilijų duomenimis, tai buvo pirmieji sausumos gyvūnai planetoje, kurie kvėpavo atmosferos deguonimi.
Tai yra svarbūs, tačiau neįtikėtinai pažeidžiami maži padarėliai: jie negelia ir nekanda, o dauguma jų, įskaitant Los Andželo siūlinį šimtakojį, yra akli. (Jie išskiria chemines medžiagas, kurios paukščiams, didesniems vabzdžiams ir kitiems plėšrūnams yra šlykštaus skonio – taigi bent jau taip saugosi nuo medžiotojų).
Visiškai naujos rūšies atradimas nuolat besiplečiančio miesto dirvožemyje pabrėžia, kiek mažai žinome apie mažiausias mūsų ekosistemos dalis, kurių buveinės gali būti sunaikintos dar prieš tai, kai suprasime, ką praradome, sako entomologai.
„Tai šventė, kas ten yra – ir priminimas, ką galime prarasti, – sako Los Andželo apygardos Gamtos istorijos muziejaus entomologijos kuratorius Brianas Brownas. – Mums reikia šių mažų dalykų. Jie svarbūs“.
Parengta pagal Phys.org
