Vienas iš tokių permainų įvyko Rapa Nui, dar vadinamoje Velykų sala, Ramiojo vandenyno pietryčiuose. Pirmieji kolonistai išsirinko vadus, kurių kiekvienas valdė vieną salos regioną ir visi buvo pavaldūs pagrindiniam vadui. „Vyriausiojo vado pozicija buvo paveldima, – pasakoja Jennifer Kahn iš William & Mary koledžo Virdžinijoje (JAV). – Tai priskirtos pareigos, kaip monarchijoje, kur gimstama tam, kad gautum šį titulą“.
Tačiau ši centralizuota sistema pasirodė esanti nestabili, todėl apie 1600 m. Rapa Nui gyventojai ją panaikino. Vietoje jos jie sukūrė „paukščių kultą“. Kasmet kariai varžydavosi plaukdami ryklių pilnais vandenimis iki nedidelės salelės, kur paimdavo paukščio kiaušinį ir plaukdavo atgal. „Tas, kuris pirmas atplaukdavo su nesudužusiu kiaušiniu, tapdavo metų vadu, – aiškina J.Kahn. – Tai pasiekta pozicija... tas karys galėdavo būti net žemo rango žmogus“.
Tiesa, valdymo pokyčiai paprastai vyksta palaipsniui. Tačiau stebina tai, kaip smarkiai šios galios struktūros skiriasi priklausomai nuo grupės, net jei iš pažiūros jos atrodo panašios.
Egalitarizmas paprastai laikomas medžiotojų-rinkėjų bendruomenėms būdingu bruožu, o hierarchija atsiranda, kai bendruomenės tampa sudėtingesnėmis. Bet ši idėja iš tiesų yra gerokai supaprastinta: kai kurios hierarchijos formos yra labiau egalitarinės nei kitos.
Praeities bendruomenių duomenys paneigia kitą prielaidą apie hierarchijas – kad vyrai visada vadovauja. Dauguma sudėtingų bendruomenių iš tiesų yra patriarchalinės, tačiau patriarchatas nėra neišvengiamas.
„Tiesą sakant, atrodo, kad kai kuriose anksčiausiai ūkininkavimą pradėjusiose bendruomenėse moterims buvo suteiktas aukštas arba bent jau lygiavertis statusas“, – sako D.Wengrowas. Jis atkreipia dėmesį į Çatalhöyüką (Turkija) – vienos iš seniausių tankiai apgyvendintos „urbanizuotos“ gyvenvietės, paremtos žemdirbyste – liekanas.
„Nėra nieko, kas rodytų patriarchalinę sistemą. [Tyrimai] rodo, kad vyrai ir moterys nugyvendavo iki panašaus amžiaus ir turėdavo panašų gyvenimo lygį. Be to, daugelyje Çatalhöyüko ir kitų neolito vietovių mene bei simbolikoje moterys užima nepriklausomą vietą, jokiu būdu ne pavaldžią vyrams“.
Už patriarchato ribų
Net ir galingos imperijos ne visos buvo patriarchalinės. Maždaug nuo 200 m. pr.m.e. iki 100-ųjų jau mūsų eros metų rytų Eurazijos stepes kontroliavo klajoklių imperija, vadinta Šiongnu (kin. Xiōngnú, tuometinis kiniškas tarimas – hon-nu).
Esama archeologinių įrodymų, kad šiongnu moterys jodinėjo žirgais ir šaudė iš lanko. Be to, balandį paskelbtame tyrime aprašyta 18 šiongnu žmonių DNR – ir nustatyta, kad aukščiausio statuso kapuose buvo moterų. Viena moteris buvo palaidota dekoruotame medinių lentų karste su šešiais žirgais, kiniško bronzinio vežimo dalimis ir bronziniu puodu. Tai reiškia, kad moterys šiongnu bendruomenėje užėmė elitinius politinius ir karinius vaidmenis.
Taip pat turime permąstyti kitą sudėtingų bendruomenių požymį – urbanizaciją. Esame linkę manyti, kad tai reiškia tūkstančius ar net milijonus žmonių, gyvenančių nedidelėje teritorijoje, kartais tiesiogine prasme vienas ant kito, dangoraižiuose.
Tačiau net ir šiuolaikiniame pasaulyje urbanizacijos procesas toli gražu nėra vienalytis. 2020 m. atliktame tyrime, kuriame nagrinėta, kaip keitėsi didieji miestai 2001–2018 m., nustatyta, kad augimo modeliai smarkiai skiriasi: kai kuriuose miestuose gyventojų skaičius didėjo daug greičiau nei užstatytos teritorijos, o miestų apželdinimo tempai taip pat labai skyrėsi. Be to, archeologiniai duomenys atskleidžia, kad miestai gali įgauti radikaliai skirtingas formas.
Vienas iš dramatiškų pavyzdžių – Amazonės atogrąžų miškuose iki europiečių atvykimo egzistavę „išsiskirstę miestai“. Kiekviename iš šių miestų galėjo gyventi milijonai žmonių, tačiau jie nė iš tolo nepriminė Niujorko ar Singapūro. Vietoje to miestą sudarė daugybė kaimų, kurių kiekvienas buvo apsuptas pasėlių laukų ir prižiūrimų atogrąžų miškų, kuriuose gyventojai augino dešimtis rūšių prijaukintų augalų ir gyvūnų. Svarbiausia, kad kaimus jungė didžiulis kelių tinklas iš supresuotos žemės, besidriekiantis šimtus kilometrų. Tai buvo miestai be centro.
Visa tai rodo žmogaus išradingumą, rašo „New Scientist“. Mūsų kuriamos bendruomenės skiriasi priklausomai nuo ekologinės, socialinės ir politinės aplinkos. Šimtus tūkstančių metų visi žmonės buvo medžiotojai-rinkėjai, o dabar dauguma gyvena sudėtingose bendruomenėse.
Lygiai taip pat, kaip peržiūrime savo idėjas, kaip įvyko šis perėjimas, turime permąstyti ir šią paprastą dichotomiją. Žmonių bendruomenės formos gali būti daug įvairesnės, nei dauguma žmonių įsivaizduoja. Ir nėra jokios priežasties dabar nustoti diegti naujoves. „Kai pradedame matyti visus galimus kelius, kuriais nebuvo nueita, – sako D. Wengrowas – tai leidžia mums laisviau ir kūrybiškiau mąstyti apie alternatyvas dabartyje“.
Parengta pagal „New Scientist“.
