Šimtus tūkstančių metų mūsų protėviai naudojo ugnį maistui gaminti ir šildytis. Jie gamino įrankius, pastoges, drabužius ir papuošalus, nors jų turtas apsiribojo tuo, ką jie galėjo neštis su savimi. Kartais jie susidurdavo su kitais homininais – pavyzdžiui, neandertaliečiais – ir kartais su jais lytiškai santykiaudavo.
Tada, maždaug prieš 10 000 metų, viskas ėmė keistis.
Keliose vietose žmonės pradėjo auginti javus. Jie daugiau laiko praleisdavo toje pačioje vietoje. Jie ėmė statyti kaimus ir miestus. Įvairūs nežinomi genijai išrado raštą, pinigus, ratą ir šaunamąjį ginklą. Vos per kelis tūkstančius metų – evoliucijos laike tai buvo akimirksnis – visame pasaulyje išaugo miestai, imperijos ir gamyklos. Šiandien Žemę supa orbitoje skriejantys palydovai, ją kerta interneto kabeliai. Nieko panašaus dar nėra buvę.
Archeologai ir antropologai stengiasi paaiškinti, kodėl įvyko tokia greita ir nepaprasta transformacija. Labiausiai paplitusiame jų pasakojime aprašomi savotiški spąstai: kai žmonės pradėjo ūkininkauti, nebebuvo kelio atgal iš kaskadinio socialinio sudėtingumo didėjimo, kuris nenumaldomai vedė prie hierarchijos, nelygybės ir aplinkos niokojimo.
Šis niūrus civilizacijos iškilimo vaizdas ilgą laiką buvo aktualus. Tačiau kuo daugiau visuomenių stebime, tuo labiau jis griūva. Susidūrę su nepatogiais įrodymais, esame priversti iš naujo papasakoti savo kilmės istoriją. Tai darydami taip pat permąstome, kokia gali būti visuomenė.
Mūsų rūšis Homo sapiens gyvuoja apie 300 000 metų – plius minus kelios dešimtys tūkstantmečių. Beveik visą tą laiką, įskaitant ir ledynmečių laikus, buvome medžiotojai ir rinkėjai. Tad kodėl atsisakome gyvenimo būdo, kuris taip ilgai puikiai veikė? Tai pagrindinis klausimas, kuris yra žmonijos civilizacijos pagrindas.
„Nėra jokios akivaizdžios priežasties, kodėl žmonės pradėjo gyventi kaimuose ir jaukinti [pasėlius ir gyvūnus], – sako Laura Dietrich iš Austrijos archeologijos instituto Vienoje. – Tai vienas didžiausių žmonijos istorijos sukrėtimų“.
Vis dėlto net ir diskutuoti šia tema gali būti sunku. Istoriškai Vakarų mąstytojai buvo linkę laikyti šiuolaikinę pramoninę visuomenę geresne už medžiotojų-rinkėjų visuomenę – o tai aptemdė jų mąstymą.
„Negalime laikyti savaime suprantamu dalyku, kad tai visada gerai ar net kad tai visada blogai“, – sako „Seshat: Global History Bank“ (projekto, kuris didžiulius informacijos apie praeities žmonių visuomenes kiekius paverčia forma, tinkama šių klausimų tyrimams) projektų vadovas Danielis Hoyeris. Be to, didelė dalis šios transformacijos terminijos yra apkrauta nemaloniomis prielaidomis apie rasę, lytį ir imperiją. Ypač žodis „civilizacija“ turi akivaizdų atspalvį – ypač kai priešpriešinamas „barbarams“ ar „laukiniams“.
Nepaisydami šių sunkumų, antropologai sukūrė istoriją, paaiškinančią didžiulį socialinį perversmą mūsų nesenoje evoliucijos istorijoje. Buvo manoma, kad žmonės keliose ypač derlingose vietose pabandė ūkininkauti – nes tai atrodė gera idėja – o paskui suprato, kad kelio atgal nebėra.
Gamindami daugiau maisto, jie paskatino gyventojų skaičiaus augimą, dėl to buvo priversti auginti dar daugiau maisto. Asmenys, kurie galėjo kontroliuoti grūdų tiekimą, tai ir darė – tapdami pirmaisiais valdovais ir imperatoriais anksčiau egalitarinėse visuomenėse. Kad išlaikytų kontrolę, jie sukūrė arba panaudojo valstybės aparatą – pavyzdžiui raštą, įstatymus ir kariuomenę.
Šiuo požiūriu civilizacija turi pliusų ir minusų. Ji suteikia privalumų – pavyzdžiui, literatūra, medicina ir roko muzika – bet taip pat ir trūkumų – pavyzdžiui, nelygybė, mokesčiai ir mirtinos pandeminės ligos, kurios atkeliauja iš gyvulių. Buvo manoma, kaip ir daktaras Faustas, mūsų protėviai sudarė sandorį su velniu. Buvo įsivaizduojama, kad civilizacijos istorija yra tragikomedija, turinti didingo mito galią.
Dabar vis daugiau įrodymų rodo, kad visa tai yra prasimanymas. Pirmoji problema yra ta, kad visa tai neteisingai atspindi medžiotojų-rinkėjų visuomenes, kurios, pasirodo, buvo daug įvairesnės ir sudėtingesnės, nei manėme. Šią klaidą iliustruoja Göbekli Tepe, esanti Turkijos pietuose.
Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio vidurio ten pradėjus kasinėjimus buvo aptikta keletas apskritų aptvarų, kurių kiekviename buvo T formos kelių metrų aukščio akmeniniai stulpai, kai kuriuose iš jų iškalti gyvūnai ar kiti simboliai. Aplink šiuos aptvarus stovi stačiakampiai pastatai. Visa tai nestebintų, išskyrus tai, kad Göbekli Tepe buvo pastatyta prieš 11 500–10 000 metų, t. y. dar prieš atsirandant žemdirbystei.
„Ten nebuvo nei prijaukintų augalų, nei prijaukintų gyvūnų, – sako L. Dietrich. Tai įrodymas, kad medžiotojai-rinkėjai kartais kurdavo monumentalią architektūrą, kuri, kaip anksčiau buvo manoma, būdinga tik nusistovėjusioms žemdirbių visuomenėms.
Negalime žinoti, kodėl Göbekli Tepe buvo pastatyta. Panašu, kad tai nebuvo gyvenamoji erdvė: joje nėra vandens šaltinio ir nuolatinių židinių požymių, todėl, pasak L.Dietrich, nedaugelis žmonių ten galėjo gyventi ištisus metus. Tačiau akmeniniai stulpai – arba megalitai – yra per dideli, kad juos būtų galėjusios atnešti mažos grupės.
„Pagrindiniai statybų įrodymai gali būti siejami su grupėmis, atvykstančiomis iš kitų regionų, kurios ten susirinkdavo ko nors gaminti, turėdamos bendrą idėją“, – sako ji. Ta bendra idėja galėjo būti religinė arba koks nors miglotesnis ritualas.
Atvaizdai buvo interpretuojami kaip vyriški: kai kurie išraižyti gyvūnai turi penį, o akivaizdžių moterų atvaizdų nėra.
Buvo rasta keletas žmonių kaukolių, tačiau jų lytį sunku nustatyti. Taip pat aptikta akmeninių lovių, kurie buvo naudojami laukinių javų grūdams perdirbti į košę bei didžiulius kiekius alaus. Kai kas įtaria, kad tai buvo vieta, kur vyrų grupės rinkdavosi atlikti iniciacijos ritualų.
„Archeologai nežinojo, kad gali egzistuoti kažkas panašaus į Göbekli Tepe, – sako L. Dietrich. Tačiau po šios vietos atradimo netoliese esančiose vietovėse – pavyzdžiui, Karahan Tepe – buvo rasta panašaus amžiaus megalitų, taip pat ir kitų formų medžiotojų-rinkėjų statytų paminklų – pavyzdžiui, didžiulių žemės pylimų Poverty Point vietovėje Luizianoje, JAV. Tai dramatiški medžiotojų-rinkėjų netikėtai sudėtingų veiksmų pavyzdžiai – ir tokių yra yra daugiau.
Pastaraisiais dešimtmečiais atlikti šiuolaikinių medžiotojų-rinkėjų grupių tyrimai taip pat pakeitė mūsų įsivaizdavimą apie jų socialines struktūras.
„Paprastai žmonės galvoja, kad medžiotojai-rinkėjai gyvena mažomis klajoklių grupėmis, kurios yra gana egalitarinės ir bendradarbiauja, – sako Adrianas Jaeggi iš Ciuricho universiteto (Šveicarija). – Tačiau iš tikrųjų yra nemažai pavyzdžių, kuriuos kai kas vadina „sudėtingais medžiotojais-rinkėjais“. Tai žmonės, kurie gali būti gana sėslūs ir pasižymėti dideliu politiniu susisluoksniavimu. Pavyzdžiui, gali būti paveldima valdančioji klasė, kai yra paveldima vadų valdžia. Jiems būdinga vergovė ir karyba“.
Gali būti, kad kai kurios medžiotojų-rinkėjų grupės taip elgėsi dešimtis tūkstančių metų. „Neturime per daug tiesioginių įrodymų. Tačiau yra 20 000, 30 000 metų senumo žmonių palaidojimų su ornamentais ir kitais daiktais, kurie sufleruoja, kad šie žmonės galėjo būti valdovai, – sako A. Jaeggi. Daug įrodymų tikriausiai suiro arba buvo paslėpti. Pati Göbekli Tepe dėl nežinomų priežasčių buvo sąmoningai užkasta.
Nors lieka daugybė klausimų, aišku viena. Tradicinė istorija – kad sudėtingos visuomenės prasidėjo tik išsivysčius žemdirbystei – nepasitvirtina, bent jau ne visais atvejais. Medžiotojai-rinkėjai galėjo burtis į dideles grupes, atlikti ritualus ir statyti sudėtingus paminklus. Žemdirbystė tam nebuvo būtina sąlyga.
Antras didelis painiavos šaltinis – kodėl žmonės išvis ėmėsi žemdirbystės. Pasak Oksfordo universiteto mokslininkės Amy Bogaard, naudinga įsivaizduoti, kokie buvo ankstyvieji ūkiai. Pamirškite šiuolaikinį, didelio masto, pramoninį ūkininkavimą – tai turėjo labiau priminti sodininkystę.
„Pagalvokite apie radikaliai kitokį erdvinį mastelį, bet ir didesnį dėmesio sutelkimo intensyvumą bei galimą auginimo sąlygų pagerinimą, kuris gali vykti tokiu mažesniu mastu“, – sako ji. Be to, atkreipkite dėmesį, kad pirmieji ūkininkai ne tik ūkininkavo. „Šalia vis dar vyko daug rinkimo, medžioklės, žvejybos ir paukštininkystės“, – teigia mokslininkė.
Akivaizdi priežastis, dėl kurios žmonės galėjo pradėti ūkininkauti, būtų ta, kad taip būtų galima gauti daugiau maisto arba bent jau jo tiekimas būtų labiau nuspėjamas. Tačiau tam yra nedaug įrodymų. Tiesą sakant, teigiama priešingai. Jaredas Diamondas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele (JAV) pavadino žemdirbystę „didžiausia klaida žmonijos istorijoje“ remdamasis įrodymais, kad ankstyvieji žemdirbiai buvo žemesnio ūgio nei medžiotojai-rinkėjai, labiau linkę į prastą mitybą ir ligas bei trumpiau gyveno. Tačiau tai tik labai apibendrinantys teiginiai. Dabar turimi įrodymai rodo, kad turime įvertinti, kas vyko regioniniu lygmeniu.
Kodėl verta imtis žemdirbystės?
Pažvelkime į Çatalhöyük Turkijoje – žemdirbių bendruomenę, gyvenusią tankiai apgyvendintame kaime 7100–5600 m. pr.m.e. „Tai tarsi galutinis eksperimentinis duomenų rinkinys, kuris veikia 1500 metų ir veikia gana sėkmingai, – sako A. Bogaard. – Yra tam tikrų bendruomenės dydžio pakilimų ir nuosmukių, tačiau joje labai įvairi pasėlių sistema, joje auginami penki ar šeši javai, panašus skaičius ankštinių augalų ir daug pašarų“.
Priešingai, Didžiojoje Britanijoje ūkininkavimas prasidėjo sunkiai. Kol ją pasiekė žemdirbystė, daugelio pagrindinių kultūrų buvo atsisakyta, liko tik kelios grūdinės kultūros. Dėl to susidarė nepastovus pakilimo ir nuosmukio ciklas, kai kelis šimtmečius populiacijos augo, bet vėliau, žlugus pasėliams, mažėjo ir išsisklaidė. „Ji tiesiog nepakankamai įvairi, – sako A. Bogaard. – Nėra pakankamai didelio [pasėlių] rūšių archyvo, kuris leistų atsigauti po šių neišvengiamų pakilimų ir nuosmukių“.
Šios radikaliai skirtingos ūkininkavimo patirtys gali paaiškinti, kodėl didesni duomenų rinkiniai nerodo bendro žmonių ūgio mažėjimo. Šiais metais paskelbtame tyrime Jay Stockos iš Vakarų universiteto Ontarijuje (Kanada) su kolegomis surinko informaciją apie 3507 skeletus iš Europos, Azijos ir Šiaurės Afrikos, datuojamus nuo 34 300 metų iki šių dienų. Vidutinis kūno dydis mažėjo nuo pat pradžių, dar gerokai prieš atsirandant žemdirbystei – iki maždaug laikų prieš 6000 metų, kai vėl padidėjo – galbūt dėl pienininkystės plėtros.
Tiesa, nėra akivaizdu, kad ūkininkavimas suteikė maistinių privalumų. Tačiau taip pat neatrodo, kad tai būtų buvę kažkokie spąstai.
„Yra nemažai pavyzdžių, kai grupės ėmė ir vėliau atsisakė žemės ūkio, – sako Davidas Wengrowas iš Londono universitetinio koledžo. Vienas iš jų – Šiaurės Amerikos pietvakariuose, kur prieš atvykstant europiečiams bendruomenės atsisakė auginti kukurūzus ir pupeles ir sugrįžo prie maisto rinkimo iš laukinės gamtos.
„Kartais taip atsitikdavo ir priešistorėje, – priduria mokslininkas. – Stounhendžą ir kitus neolito paminklus Britų salose pastatė gyventojai, kurie iš žemyninės Europos perėmė grūdinę žemdirbystę, bet paskui grįžo prie lazdynų riešutų rinkimo kaip pagrindinio augalinio maisto“.
Galbūt žemdirbystės atsiradimą lėmė sociopolitinės priežastys. Viena iš prielaidų yra ta, kad reikėjo egzistuojančios privačios nuosavybės tradicijos. Samuelis Bowlesas iš Santa Fė instituto Naujojoje Meksikoje ir Jung-Kyoo Choi iš Kyungpooko nacionalinio universiteto Degu (Pietų Korėja) matematiniu modeliu įrodė, kad ūkininkavimas būtų buvęs naudingesnis visuomenėse, kuriose žmonėms buvo leista turėti nuosavybę.
A. Jaeggi mano, kad tai yra tiesa. „Kai galima monopolizuoti išteklius ir saugoti maistą ateities reikmėms, tada tai turi prasmę“, – sako jis.
Ūkininkavimą gali lemti ir kultūrinės priežastys. „Žmonės nori likti tam tikroje vietoje, – sako A. Bogaard. – Jie prisirišę prie tos kraštovaizdžio dalies ir daro viską, ko reikia, kad tai būtų ekologiškai pagrįsta“. Tai įrodo tokia veikla kaip laidotuvės, leidžiančios žmonėms likti šalia mirusių giminaičių.
Vis dar lieka mįslė, kodėl žmonės tokiose skirtingose vietose kaip Mesopotamija, Šiaurės Kinija ir Pietų Amerika per kelis tūkstantmečius vienas nuo kito perėjo prie žemdirbystės.
Ir atsakymas gali slypėti klimato kaitoje. Maždaug prieš 10 000 metų (pleistoceno epochoje) temperatūra dešimtmečiais ir šimtmečiais labai svyravo. „Klajokliškas medžioklės ir rinkimo gyvenimo būdas yra geriausias būdas pragyventi, kai sąlygos tokios nenuspėjamos“, – sako A. Jaeggi. Nuo tada, dabartinės holoceno epochos metu, labiau nuspėjamas klimatas leido suklestėti žemdirbystei.
Vis dėlto žmonės ūkininkauti ir kurti sudėtingas visuomenes pradėjo ne tik holocene – priešingai, „tai vyko visada“, sako D. Hoyeris. Tiesiog žmonės negalėjo nuolat perimti sėslaus žemdirbystės gyvenimo būdo, kol klimatas buvo nestabilus.
Apibendrinant galima teigti, kad dabar žinome, jog medžiotojų-rinkėjų visuomenės buvo kur kas įvairesnės, nei manėme – įskaitant ir tas, kurios turėjo hierarchiją ir statė paminklus. Taip pat žinome, kad žemdirbystė nebuvo spąstai ir nebuvo vienareikšmiškai gera ar bloga: tai priklausė nuo to, kur ir kaip ji buvo vykdoma.
Kitas iššūkis – paaiškinti, kodėl kai kurios visuomenės tapo gerokai sudėtingesnėmis, socialiai susisluoksniavusiomis, su galingais lyderiais, greitai išradusiomis raštą, pinigus ir naujas technologijas. Sunkiausia čia yra išnarplioti daugybę būdų, kuriais šios visuomenės keitėsi – ir išsiaiškinti, kas yra priežastis, o kas – pasekmė.
Vienas iš ryškiausių bandymų tai padaryti yra projektas „Seshat“, pavadintas Egipto rašto ir žinių deivės vardu. „Surinkome didžiulę informacijos apie praeitį duomenų bazę, – sako D. Hoyeris. Joje aprašomi visuomenių pokyčiai 100 metų intervalais, o sudėtingumui įvertinti naudojami įvairūs kintamieji. 2011 m. pradėtas projektas „Seshat“ pradėjo duoti įspūdingų rezultatų.
Pirmajame svarbiame tyrime, publikuotame 2017 m., buvo klausiama, ar visuomenės linkusios vystytis panašiais būdais, ar eina savitu, unikaliu keliu. „Seshat“ komanda išnagrinėjo 414 visuomenių, egzistavusių per pastaruosius 10 000 metų. Apie kiekvieną jų buvo gauti duomenys apie 51 kintamąjį, pradedant erdviniu masteliu ir gyventojų tankumu, baigiant administracinės hierarchijos lygiais, rašto naudojimu ir visiems naudingų viešųjų sistemų – pavyzdžiui drėkinimo tinklų – kūrimu. Paaiškėjo, kad sudėtingėjimo procesas visais atvejais buvo panašus. „Jie įgyja šias savybes vienu metu, ir tai galioja įvairioms kultūroms per visą laiką“, – sako D. Hoyeris.
Civilizaciją skatinantys karai
Po penkerių metų „Seshat“ tyrėjai pabandė išsiaiškinti, kas skatina šią visuomenės transformaciją. Jie išvardijo 17 galimybių – tokių kaip žemdirbystė, geografinis mastas ir socialinė hierarchija – ir atliko duomenų paiešką, motyvuodami tuo, kad jei vienas veiksnys paprastai yra varomoji jėga, jis paprastai yra svarbesnis už kitus.
Atlikus analizę paaiškėjo, kad žemės ūkis iš tiesų vaidino svarbų vaidmenį, tačiau svarbiausias veiksnys buvo karas. „Tai karinių technologijų intensyvumas, kitų visuomenių keliama grėsmė, kokia jų galia, kiek jos gali jus išnaikinti“, – sako D. Hoyeris. Geležinių ginklų ir kavalerijos atsiradimas I tūkstantmetyje pr.m.e. buvo ypač svarbus. „Atsirado labai stiprus atrankinis spaudimas juos įsisavinti arba būti pervažiuotam ko nors, kas juos jau turi“, – teigia mokslininkas.
A. Jaeggi nėra visiškai įsitikinęs šia išvada. „Manau, kad jų rezultatas labai prasmingas visuomenėms, kurios jau yra žemdirbiškos“, – sako jis, nes ūkininkavimo būdu pagamintus maisto produktus galima monopolizuoti ir dėl jų kovoti.
Tačiau jis mano, kad visuomenės tampa sudėtingos dviem etapais. 2021 m. tyrime jis su kolegomis ištyrė 186 šiuolaikines nepramonines visuomenes ir sukūrė jų giminystės ryšių „genealoginį medį“, kad išsiaiškintų, kaip jos keitėsi laikui bėgant. Tai parodė, kad kelias į sudėtingą visuomenę prasideda nuo „išteklių naudojimo intensyvėjimo“, t. y. daugiau žemdirbystės – bet taip pat mažiau medžioklės, daugiau maisto saugojimo ir vis labiau sėslaus, urbanizuoto ir tankesnio gyventojų skaičiaus. Tik tada galėtų vykti technologiniai ir sociopolitiniai pokyčiai. „Tai, ką mes pridedame, yra tarsi ankstesnis etapas“, – sako A. Jaeggi.
Vašingtono valstybinio universiteto atstovas Timothy Kohleris taip pat skeptiškai vertina tai, kad šį procesą lemia karas. 2020 m. jis su kolegomis pats analizavo „Seshat“ duomenis. Jie nustatė, kad visuomenių populiacija ir geografinis mastas augo – bet tik tol, kol pasiekė tam tikrą ribą. Pradinis augimas dažnai vyko jėga aneksuojant kaimynines valstybes. Tačiau, kad peržengtų ribą, visuomenė turėjo sukurti „informacijos apdorojimo“ sistemas, pavyzdžiui, raštą. „Konfliktai yra svarbūs, nes didina mastą, – sako T.Kohleris, – tačiau karai nėra visa istorija“.
Kitas svarbus „Seshat“ komandos rezultatas pasirodė dar prieštaringesnis. Ankstesni tyrimai rodė, kad religinis tikėjimas gali suvienyti visuomenę ir kad „moralizuojančių dievų“, t. y. dievų, kurie yra labai suinteresuoti gėriu ir blogiu, samprata yra labai svarbi kuriant dideles valstybes.
Tačiau 2019 m. „Seshat“ komanda padarė išvadą, kad tikėjimas moralizuojančiais dievais atsirado tik po to, kai visuomenės jau buvo didelės, todėl negalėjo būti varomoji jėga. Atsakomajame dokumente tuo buvo suabejota: „Jų duomenų rinkinyje buvo daug trūkstamų reikšmių“ ir kiekviena iš jų buvo koduojama kaip moralizuojančių dievų nebuvimo įrodymas, sako Rachel Spicer iš Londono ekonomikos mokyklos. „Seshat“ straipsnis vėliau buvo atšauktas. Tačiau dabar komanda iš naujo atliko analizę ir paskelbė tas pačias išvadas.
Vis dėlto kai kurie tyrėjai mano, kad šis epizodas rodo gilesnę problemą, susijusią su „Seshat“ – ir teigia, kad duomenų kodavimas yra susijęs su išankstinėmis nuostatomis. D. Wengrowo nuomone, tai yra lemtingas trūkumas. Pavyzdžiui, jis mano, kad karo veiksmų išvada iš esmės yra metodo artefaktas. „Jei sudėtingumą pradedate apibrėžti smurto, kontrolės ir gavybos technologijomis, kaip tai daroma „Seshat“ tyrime, tuomet logiškai turite padaryti išvadą, kad smurto, kontrolės ir gavybos technologijos yra sudėtingumo veiksniai“, – teigia jis.
Kūrybinės konstrukcijos
Visa tai neabejotinai rodo, kad suprasti civilizacijos atsiradimą yra sudėtinga. Kadaise turėjome universalų pasakojimą apie priežastis ir pasekmes, tačiau pastaraisiais metais archeologai ir antropologai nuo tokio požiūrio nusigręžė. „Mes netikime, kad visuomenės visada vystosi linijiniu būdu, kai nuo medžiotojų-rinkėjų pereiname prie sudėtingų visuomenių, o tarp jų yra keli žingsniai“, – sako Stefani Crabtree iš Jutos Valstybinio universiteto (JAV).
Tai tapo akivaizdu, kai žvelgiama plačiau. „Daug ką apie pasaulio priešistorę žinojome iš Artimųjų Rytų ir Europos, – sako Jennifer Kahn iš William & Mary koledžo Virdžinijoje. „Dabar turime daug daugiau archeologinių duomenų apie tai, kas vyko kitose pasaulio vietose – ir matome, kad yra daug daugiau įvairovės“, – teigia mokslininkė.
Pavyzdžiui, Polinezijos visuomenės Draugijos salose Ramiajame vandenyne, kur ji dirbo daugelį metų. Apie 1650 m. atsirado religinis kultas, apribojęs galią kariauti saujelei vadų, kurie vėliau į savo valdas įtraukė mažesnius vadų „dvarus“. Kitaip tariant, nors karas ir turėjo įtakos sudėtingų vadų „dvarų“ kūrimuisi, religija taip pat buvo svarbi. „Ideologija ir ritualinė valdžia buvo labai svarbios, kodėl Draugijos salose viskas tapo taip hierarchizuota“, – teigia J.Kahn.
Nauji įrodymai verčia abejoti idėja, kad moralizuojančios religijos – tokios kaip pavyzdžiui induizmas – leido visuomenėms tapti sudėtingesnėmis.
Daugiau informacijos apie įvairias visuomenes taip pat atskleidžia, kad žmonės kartais atsisakydavo sudėtingų hierarchinių visuomenių, panašiai kaip kai kurios grupės nusprendė atsisakyti žemdirbystės.
Pietų vakarų Kolorado valstijoje (JAV) esančioje Mesa Verde vietovėje Amerikos čiabuviai, vadinami Protėviais Pueblais (angl. Ancestral Puebloans), uolose įrenginėjo gyvenamąsias erdves ir net savotiškus rūmus – o paskui nustojo jais naudotis.
Jutos valstijos universiteto Quinney Gamtos išteklių koledžo Aplinkos ir visuomenės fakulteto Aplinkos ir visuomenės departamento Socialinio ir aplinkosauginio modeliavimo katedros docentė Stefani Crabtree imitavo šią istoriją kompiuteriniu modeliu. „Matome, kad žmonės ėmė gyventi hierarchiškesnėje, sudėtingesnėje visuomenėje, kurioje vyrauja centralizuotas vadovavimas“, – sako ji. Tačiau tai nepasiteisino dėl sausrų ir socialinių neramumų. „Taigi jie gana greitai išardė tą hierarchiją“, – teigia mokslininkė.
Išvados – matosi toli gražu ne toks, kaip ankstesnis mūsų civilizacijos vaizdas. „Nėra vieno siužeto apie tai, kaip visuomenės tampa sudėtingesnėmis, – sako J.Kahn. Arba, kitaip tariant, siužetinė linija yra daug turtingesnė ir išradingesnė, nei manėme. Šių vingių ir potekstės supratimas ne tik naujai nušviečia mūsų praeitį, bet netgi gali padėti mums ateityje sukurti geresnes visuomenes.
Parengta pagal „New Scientist“.
