55 metų Kathleen Folbigg iš Naujojo Pietų Velso buvo kaltinama 1989–1999 m. nužudžiusi savo dvi dukras Sarah ir Laurą bei sūnų Patricką, taip pat įvykdžiusi netyčinę žmogžudystę kito sūnaus Calebo atžvilgiu. 2003 m. K.Folbigg buvo nuteista 25 metams maksimalaus saugumo kalėjime, kuriame ji išbuvo iki paleidimo į laisvę birželio pradžioje. Dėl įtariamų nusikaltimų pobūdžio žiniasklaida K.Folbigg praminė „baisiausia Australijos serijine žudike“.
Tačiau 2023 m. birželio 5 d. Naujojo Pietų Velso valstijos gubernatorė Margaret Beazley suteikė K.Folbigg malonę ir paleido ją iš kalėjimo po to, kai neseniai atlikto tyrimo metu pateikti įrodymai parodė, kad jos vaikai greičiausiai mirė dėl natūralių priežasčių.
2022 m. pradėtas tyrimas atskleidė, kad abi K.Folbigg dukterys sirgo itin reta ir anksčiau nežinoma CALM2 geno mutacija, kuri gali sukelti staigų širdies sustojimą. Tuo tarpu abu K.Folbigg sūnūs turėjo BSN geno, reikalingo funkcionalioms smegenų ląstelėms sukurti, mutaciją, kuri buvo susijusi su ankstyva ir mirtina epilepsijos forma.
Pasak BBC, K.Folbigg byla buvo pavadinta „viena didžiausių Australijos teisingumo klaidų“.
Įtikinamas nuosprendis
Visi K.Folbigg vaikai mirė miegodami, kai jiems buvo nuo 19 dienų iki 18 mėnesių. Pirmoji – Calebo – mirtis iš pradžių buvo priskirta staigios kūdikių mirties sindromui (SIDS). Vėlesnė brolio Patricko mirtis taip ir nebuvo nustatyta – nors pasak BBC, kelis mėnesius prieš mirtį Patricką ištiko traukuliai.
Tačiau vėlesnės Sarah ir Lauros mirtys, kurių staigios mirties taip pat nepavyko paaiškinti, sukėlė spėlionių, kad K.Folbigg kiekvieną iš savo vaikų galėjo uždusinti. Kaltinimai smarkiai paveikė K.Folbigg asmeninį gyvenimą: 2000 m. su ja išsiskyrė vaikų tėvas Craigas Gibsonas, kuris manė, kad ji nužudė jų vaikus. 2001 m. ji buvo suimta, o vėliau nuteista visoje šalyje vykusiame ir septynias savaites trukusiame kruopščiame teismo procese. Iš pradžių jai buvo skirta 40 metų laisvės atėmimo bausmė – tačiau po apeliacijos ji buvo sumažinta.
Niekada nebuvo jokių fizinių įrodymų, kad K.Folbigg uždusino savo vaikus. Tačiau asmeniniame dienoraščio įraše, kurį C.Gibson pateikė policijai, K.Folbigg aprašė, kad „kaltė dėl jų visų mane persekioja“, ir tuo prokurorai pasinaudojo darydami išvadą dėl jos kaltės – nors gynyba teigė, kad tai netiesioginiai įrodymai, teigia BBC.
Per pastaruosius tris dešimtmečius K.Folbigg nuolat neigė, kad nužudė savo vaikus, o jos apeliaciniai skundai ne kartą buvo atmesti.
Nauji įrodymai
Naujas tyrimas buvo pradėtas tada, kai 2018 m. mokslininkai nusprendė nustatyti K.Folbigg ir jos vaikų genomų seką, naudodami išsaugotus DNR mėginius, praneša Australijos naujienų portalas ABC News. (Ši technologija nebuvo plačiai prieinama pirminio proceso metu 2003 m.).
Jų išvados, paskelbtos 2021 m. kovą žurnale „EP Europace“, atskleidė, kad Sarah ir Laura turėjo po vieną CALM2 varianto, vadinamo CALM2-G114R, kopiją, kurią paveldėjo iš K.Folbigg.
CALM2 genas pateikia genetines instrukcijas, reikalingas ląstelėms gaminti baltymą kalmoduliną, kuris padeda reguliuoti kalcio jonų judėjimą į ląsteles ir iš jų. Kalcio jonai ypač svarbūs reguliariam širdies ritmui palaikyti, todėl žmonėms, kurių CALM2 genai mutavę, gali išsivystyti kalmodulinopatija (angl. calmodulinopathy) – sindromas, sukeliantis nereguliarų širdies ritmą, kuris mažiems vaikams gali būti mirtinas, pranešė „ABC News“.
Net ir nedideli kalmodulino baltymo pokyčiai gali būti ypač žalingi dėl jo svarbios funkcijos, „ABC News“ sakė genetikas Jozefas Geczas: „Kai tik jis pasikeičia, atsiranda problema ir galimas paaiškinimas, kodėl gali sutrikti širdies veikla.“
Kalmodulinopatija pasitaiko itin retai. Iki šiol pasaulyje ši liga buvo diagnozuota tik 135 žmonėms, nors ekspertų vertinimu, ja gali sirgti iki 1 iš 35 mln. žmonių.
Tyrimo bendraautorė genetikė Melanie Bahlo „ABC News“ sakė, kad tikimybė, jog K.Folbigg galėjo perduoti CALM2-G114R variantą kuriam nors iš savo vaikų, buvo 50 proc.
Tačiau jei K.Folbigg taip pat turi mutavusį geną, kodėl jai neišsivystė kalmodulinopatija?
Tyrėjai įtaria, kad sindromą iš dalies gali sukelti papildomi genų variantai – pavyzdžiui, specifinė REM2 geno, kuris taip pat padeda reguliuoti kalcio kiekį ląstelėse, versija. Visi keturi K.Folbigg vaikai turėjo REM2 geno variantą, o K.Folbigg jo neturi. Tikėtina, kad jų tėvas turi tą patį REM2 variantą, tačiau jis atsisakė duoti mokslininkams DNR mėginį. Pažymima, kad apie 18 proc. žmonių turi mutavusį REM2 geną.
Tyrimo bendraautorius ir genetinės kilmės širdies aritmijų centro Milane direktorius dr. Peteris Schwartzas „ABC News“ sakė, kad K.Folbigg mergaitės patyrė nelaimingą „dvigubą mutacijų smūgį“. „Motinos ir tėvo DNR derinys sudarė mirtiną kokteilį“, – samprotavo jis.
Tiek Calebas, tiek Patrickas turėjo mutavusią BSN geno versiją, kuri koduoja tam tikro tipo baltymą, daugiausia aptinkamą smegenų ląstelėse. Anksčiau atlikti tyrimai su pelėmis parodė, kad šis genas gali sukelti kūdikiams mirtiną epilepsijos formą.
Prieš mirtį Patrickas keturis mėnesius gulėjo ligoninėje dėl priepuolių – o tai leidžia manyti, kad jis galėjo sirgti šia reta epilepsijos forma. Pranešama, kad Calebas niekada neturėjo priepuolių – tačiau to, kad jis taip pat turėjo mutavusį BSN geną, o taip pat brolių ir seserų mirties aplinkybių pakako pagrįstoms abejonėms, kad jį nužudė motina.
Atliekant tyrimą daugiau nei 90 mokslininkų grupė pasirašė atvirą laišką, kuriame pritarė, kad visi keturi vaikai galėjo mirti dėl natūralių priežasčių – ir paragino M.Beazley suteikti K.Folbigg malonę.
Parengta pagal „Live Science“.
