Prieš 20–3,6 mln. metų Žemės vandenynuose dominavo milžiniška ryklių rūšis megalodona. Mokslinis pavadinimas Otodus megalodon reiškia „milžiniškas dantis“, ir nesunku suprasti kodėl – megalodonas turėjo tris kartus didesnius dantis nei didysis baltasis ryklys (Carcharodon carcharias), jo ilgis siekė 18 metrų, todėl iki išnykimo jis buvo didžiausias plėšrūnas.
Tačiau vis dar sklando gandai, kad šie superdideli rykliai vis dar gyvi, o „TikTok“ ir „YouTube“ vaizdo įrašai, kuriuose spėliojama, kaip jie galėjo išgyventi, sulaukia milijonų peržiūrų. Ar tikrai įmanoma, kad megalodonas šiandien yra gyvas ir tyko kažkur vandenyne?
Pimiento tyrimų grupės, kuri tiria besikeičiančią jūrų įvairovę, narys Jackas Cooperis ne vienerius metus tyrinėjo megalodonus ir teigia, kad jie tikrai išnyko.
„Bet kokios prielaidos, kad megalodonas vis dar egzistuoja neištirtuose vandenynų regionuose, yra visiška nesąmonė, nepagrįsta nė vienu patikimu įrodymu“, – sakė jis.
Nors didžioji vandenyno dalis nėra ištirta, pasak J.Cooperio, yra keletas priežasčių, kodėl negali būti, kad megalodonas iki šiol slapstosi mūsų vandenynuose. Pirma, mitybos grandinė atrodytų visai kitaip, jei ši rūšis vis dar būtų gyva.
„Megalodonas buvo ne tik labai didelis ryklys, kurį tikrai jau būtume pastebėję, bet ir aukščiausio lygio plėšrūnas, maisto grandinėje esantis aukščiau už bet kurį gyvą jūrų plėšrūną. Todėl jis būtų daręs didžiulę įtaką vandenynų ekosistemoms, – aiškina mokslininkas. – Jo išnykimas turėjo pasekmių. Išnykus megalodonui, banginiai – vienas pagrindinių jo grobių – tapo dar didesni, nes nebeliko nieko, kas galėtų juos suėsti. Kai kurie didžiausi dabartiniai jūrų žinduoliai, pavyzdžiui mėlynieji banginiai, išsivystė tik išnykus megalodonui. Trumpai tariant, šiuolaikinis mitybos tinklas iš dalies susiformavo dėl to, kad nebeliko megalodono“.
Ar megalodonas galėtų gyventi Marianų įduboje?
Mokslininkai vis dar tyrinėja paslaptingiausius ir ir iki šiol dar nepažintus mūsų vandenynų regionus, ypač pačius giliausius – pavyzdžiui Marianų įdubą, kurios gylis yra 10 935 m. Nors įsivaizduoti milžiniškus ryklius, slapta gyvenančius gelmėse, gali būti labai smagu, J.Cooperis sako, kad jie negalėtų išgyventi tokioje nepalankioje aplinkoje.
„Jūros gelmės būtų visiškai netinkama buveinė tokiam dideliam aukščiausios klasės plėšrūnui, – aiškina mokslininkas. – Mes nuolat aptinkame giliavandenius ryklius, tačiau nė vienas iš jų savo dydžiu neprilygsta 20 metrų milžinui. Kadangi megalodonai greičiausiai maitinosi gana dideliu grobiu, tie mažesni gyvūnai vis tiek nebūtų puikūs maisto šaltiniai. Marianų įduboje daugiausia yra mikroskopinės gyvybės, kuri nepamaitintų net vieno megalodono, jau nekalbant apie slaptą populiaciją“.
Čikagos DePaulo universiteto paleobiologas Kenshu Shimada sako, kad teiginiai, jog šie didžiuliai rykliai kažkur tebegyvena ir šiandien, yra nepagrįsti.
Norint suprasti, kodėl megalodonas negalėtų išgyventi šiuolaikiniuose vandenynuose, reikia atsižvelgti į tai, kaip jis išnyko. Nors tiksli priežastis nežinoma, K.Shimada nurodo, kad yra kelios vyraujančios teorijos.
„Kelios pagrindinės hipotezės apima išnykimą dėl klimato kaitos arba konkurencijos su didžiuoju baltuoju rykliu, atsiradusiu prieš kelis milijonus metų. Taip pat gali būti, kad išnykimą galėjo lemti kelių veiksnių derinys“, – aiškina mokslininkas.
J.Cooperis sutinka, kad klimato kaita gali būti pagrindinė megalodono išnykimo priežastis. Pasak jo, megalodono išnykimas daugiausia siejamas su jūros lygio sumažėjimu plioceno epochoje (prieš 5,3–2,6 mln. metų).
„Šis sumažėjimas galėjo smarkiai paveikti tiek megalodonų, tiek jų grobio buveines, – sakė jis. – Tai reiškė, kad sumažėjo jų gyvenamoji teritorija ir maisto atsargos, reikalingos tam, kad suteiktų didžiulį energijos kiekį, kurio jiems reikėjo milžiniškam dydžiui ir aktyviam plėšriam gyvenimo būdui palaikyti. Dabartinis jūros lygis apskritai išlieka daug žemesnis nei pliocene, todėl tokios sąlygos jiems toli gražu nėra idealios“ – teigia jūrų biologas.
Galiausiai, jei megalodonai šiandien būtų gyvi, mes greičiausiai apie juos žinotume, nes jiems iškiltų grėsmė dėl brakonieriavimo – panašiai kaip didžiajam baltajam rykliui. „Būtume matę visiškai aiškių megalodono egzistavimo įrodymų, – sako J.Cooperis. – Kadangi žmonės kasmet nužudo net 100 mln. ryklių, o didesni rykliai dėl brakonieriavimo patiria ypatingą pavojų, jie tikriausiai nebūtų galėję išgyventi dėl mūsų, o ne atvirkščiai.“
Parengta pagal „Live Science“.
